Kai minint Neįgaliųjų dieną, Vajasiškio bendruomenės pirmininkė Genovaitė Sarokina įteikė Zarasų krašto Žmonių su negalia sąjungos vadovei Olgai Ludziš kvietimą šiai bendruomenei apsilankyti Senolių kaime, tikriausiai mažai kas ir įsivaizdavo, į kokią Pasaką jie kviečiami….
Smarkiai tąryt paspaudęs šaltukas neišgąsdino 20 Zarasų Krašto ŽSNS narių ir savanorių, norinčių įsitikinti savo akimis ir išgirsti savo ausimis, kuo ypatingas tas vadinamas Senolių kaimas, kuriame gyvena PASAKA.
Atvykusius svečius maloniai pasitiko Genovaitė Sarokina, aktyvios kaimo bendruomenės pirmininkė – gražios ir įdomios Pasakos kūrėja. O kad nebeslėgtų miesto rūpesčiai ir įkyrios kasdienės mintys, pirmiausia visus nuvedė prie aukuro. Jis – ypatingas tuo, kad sukrautas 2009 metais, minint Lietuvos tūkstantmetį, o akmenys buvo suvežti iš visų 33 kaimų, priklausančių Vajasiškio apylinkėms, bet ir tuo, kad 2013 metų vasarą Vajasiškyje lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasisėmę iš drobinio maišelio žiupsnį stebuklingų žolelių, kurios valo visa, kas bloga, įmetę į degančią aukuro ugnį, visi pasijuto žvalesni ir sveikesni. Liepsna prarijo blogas mintis ir nuoskaudas – jų nevalia neštis į Naujuosius metus. Kokia gi gali būti Pasaka, jei eisime į ją blogų minčių vedami?
Pasakodama, iš kur kilęs Vajasiškio pavadinimas, bendrovės pirmininkė visus labai nustebino: kaimelyje, kuris žinomas toli už rajono ribų čia vykstančiomis edukacinėmis veiklomis, dominančiomis ne tik jaunus ir senus, šiandien registruoti tik 33 gyventojai. Bet pasirodo, jei pats esi aktyvus, ir to pakanka. (ar ne pasakiškas elementas, kai vienas narsuolis įveikti sugeba net ir devyngalvius slibinus).
Apsilankę Bažnyčioje, ne tik sužinojota, kodėl tokie platūs jos pamatai, kodėl paveiksle šv.Marijos drabužiai sidabru spindi, bet ir pamatyta ir tikrą prakartėlę (Kalėdų rytą čia, sako, net ir tikri avinukai striksėję). Kartu pasidžiaugėme, jog parapija turi ir labai aktyvų kunigą – kuris dalija savo širdies turtus tiems, kuriuos amžius ar ligos prie žemės lenkia).
Labai nustebsite, pamatę raktą, kuriuo yra atrakinama varpinė. O jei atrakinsite ją, tai ir dar labiau nustebinti būsite. Gal verčiau nereikia išduoti paslapties: nes net ir ne pirmą kartą matantiems – būna žavu… Ir sugalvok gi šitaip… Jei turėsite jėgų – galite ir į varpinę pakilti…
Bendruomenė ir unikalų savo transportą turi – reikia jį išbandyti, kad iki bendruomenės namų patektumėte. Linksmai kilnojosi kojos: „dešine, dešine“… O jau čia, prie bendruomenės durų, ir gaspadinė su vandeniu ir abrūsu (rankšluosčiu) pasitiko – kad rankas nusiprastumėte: siela ir mintys juk jau išvalytos…
Ir jau tik tada gali patekti ten, kur gyvena tikra Pasaka. O ji, kaip ir mūsų tautos išmintis, tokia įvairi: gražiausiais ornamentais išmarginta, vingriausiais šokių raštais išvaikščiota, skardžiabalsėm dainom išdainuota, ligi vilnos purumo iškedenta, ligi liepos baltumo šaukštų išskobta, tvirtom virvėm suvyta, vanta išdaužyta. Todėl akys ir raibo nuo visko: čia austos lovatiesės, verpimo rateliai, nytys staklėse, lopšys, virvių vijimas, šaukštų skobimas…. Gali sėstis ir mokytis, kad kitiems papasakoti galėtum, kaip tavo seneliai gyveno.
Tačiau pirmiausia – reikia visiems susipažinti. Į tą įdomų voratinklį, kurį vėliau įteikė Zarasų krašto Žmonių su negalia sąjungos vadovei Olgai Ludziš buvo padovanotas kaip laimės simbolis, kiekvienas įdėjo ir dalelytę savęs. Šis voratinklis neeilinis… Jo niekas negraibo su šluotkočiu nuo seinos, o kaip talismaną saugo.
O paskui? Paskui – šokiai (jei nemokate – išmokys), rateliai, dainos, įdomių pasakojimų porinimas. Labiausiai visus žavėjo pirmaklasis Emilis – aukštaičių tarme žvitriai pasakojęs apie žvirblį ir balandį, apie blusą ir musę, apie vėją… Vaikas, rodos, nė nemirktelėdamas – žodžius lyg žirnius bėrė. Bet taip įdomu klausytis buvo…
Bet ir čia dar nebuvo pabaiga…. Pasaka neretai baigiasi: „ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdų varvėjo, burnoj neturėjau…“… Tikra tiesa, ir čia galėjo per barzdą varvėti, nes apie tokias kaimiškas skanybes jau daugelis ir primiršęs buvo: raugintų kopūstų sriuba, bulvės, namie „sumuštas“ sviestas, „suspaustas“ sūris, lašiniokai, agurkas, medus, duona, pyragas… Ne, dar ne viską išvardinau. Apibūdinti galima paprastai: tai, ko parduotuvėse tikrai nenusipirksi… Bet maistas dar skanesnis buvo todėl, kad valgėme taip, kaip mūsų senoliai – iš molinių dubenėlių mediniais stalo įrankiais: šaukštais ir šakutėmis. Norintys galėjo dar ir kmynų giros paragauti, vaistinių augalų arbatėlės pagurkšnoti.
Atsidėkojant Zarasų krašto Žmonių su negalia sąjungoje savanoriaujanti Vita Bitte iš Latvijos padainavo latvišką dainą, kuri dar labiau suvienijo, sušildė čia esančius.
Pasakoje nepasilikome: ją seks kitiems. Bet ji mums visiems labai patiko. Kaip ir visos pasakos ji baigėsi ypatingai – gyvensime laimingai: nuostabūs įspūdžiai ilgai džiugins mus. Na, kaip ta pasakėlė be galo: „užkliuvus už varčios – vėl bus viskas iš pradžios“…
Olgos LUDZIŠ nuotraukos
