Tuo įsitikino Aukštaitijos ūkininkai, kelias dienas praleidę išvykoje po Baltarusiją.
Sulaukę vidurvasario ir lauko darbų atokvėpio, ūkininkai stengiasi neužsisėdėti namuose, pakeliauti. Tolimos ir egzotiškos šalys jau daugelio aplankytos, o štai artimi kaimynai dažniausiai užmirštami.
„Taip neturi būti, klaidą reikia ištaisyti“, – nusprendė Kupiškio ūkininkai, LŪS nariai, pasikvietė į draugiją kaimynus biržiečius ir vieną savaitgalį praleido keliaudami po Baltarusiją. Vyresniems, gerai prisimenantiems sovietinius laikus, tai buvo tarsi pasimatymas su asmenine praeitimi, jaunesnieji gyvai išvydo tai, ką tėvai mažiems pasakodavo. Štai gazuoto vandens aparatų daugelis nebuvo matę, išvydo jį Minsko traktorių gamykloje, jie ir patys gavo to vandens paragauti. Pamatė Minsko aikštėje pastatytą pilstomos giros talpyklą, tokios būdavo ir čia kadaise… Išvydo Lenino paminklą, nemažai sovietinių simbolių. Bet ne mažiau stebėjosi, pamatę lietuvišką užrašą ir Vytauto Didžiojo pamiklą. Atrodo, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją ir jos palikimą, senąsias pilis, dabar gražiai restauruotas, baltarusiai labiau saugo ir apie Lietuvos praeitį išmano daugiau nei patys lietuviai. Ir apie savo tautos ateitį mąsto optimistiškai, patriotiškai, gal kiek demonstratyviai…
„Pamačiau restauruotą socializmą“
Taip patirtus Baltarusijoje įspūdžius apibūdino biržietis, ekologinio pieno ūkio šeimininkas Vytautas Stankevičius. Ir tie įspūdžiai labai nevienareikšmiški, pasak ūkininko, peršasi mintys, kad ir mums iš kaimynų pasimokyti kai ko vertėtų.
„Nustebino laukų, pakelių švara, niekur jokių apleistų plotų, sutvarkyta melioracija. Juntama šeimininko ranka. Miestų gatvės švarutėlės, kruopščiai plaunamos. Renovuojami namai, šviesios, skaidrios spalvos visur, ne prasčiau nei Austrijoje. Prabangos nematyti, bet ir į skurdą nepanašu, žmonės neatrodo nelaimingi, kenčiantys. Priešingai, optimistai ir labai geranoriški, svetingi, truputį mums pavydintys didesnių laisvių ir galimybių.
Pagirtinas jų dėmesys jaunimui, stato šeimoms namus ir planuoja per kelis penkmečius savo gyventojų skaičių nuo 10 milijonų padidinti iki 30-ies. Nuvažiavome į kaimą, į didelį kolūkį. Ten ir grūdai, ir galvijai auginami, ir žvėreliai laikomi, kailiniai siuvami, ir duona kepama, sportiniai žirgai puoselėjami. Grūdų derliai siekia po 8 t/ha, pieno primelžiama po 6 t iš karvutės, už aukščiausios rūšies pieną mokama po 32 euro centus, už nerūšinį – 22 centus, mums belieka nagus graužtis. Žinoma, viską reguliuoja valdžia, bet jau vis daugiau įsileidžiama privačios nuosavybės ir verslo, jis kontroliuojamas. Griežtai kontroliuojami ir valdininkai, biurokratai, mums tai irgi labai praverstų…“ – tokią įspūdžių mozaiką „Ūkininko patarėjui“ dėliojo Biržų krašto ūkininkas, pridurdamas, kad sulaukė baltarusių prašymų leisti atvykti į jo ūkį pasimokyti jaunimui. Beje, biržiečio pieno fermoje vienodai smalsiai dairosi ir olandų, ir danų delegacijos, mat Stankevičių ūkis yra įtrauktas į agroturizmo maršrutus.
Pasak keliavusių ūkininkų, Baltarusijoje jau ryški vakarietiška patirtis, yra nemažai modernios technikos, bet yra ir rusiškos, matyti lenkų įtaka sodininkystėje, savo jaunimą mokytis ir semtis praktinės patirties baltarusiai siunčia į atokiausiais šalis, net į Japoniją. Taigi pažanga ten nestovi vietoje, socializmas nebėra toks, su kokiu atsisveikinome prieš ketvirtį amžiaus.
Stankevičius pripažino, kad nemažai aptiko ir sovietinių rudimentų, pasigyrimų, parodomosios pagražintos realybės, bet tai galima paaiškinti patriotiškumu, mūsų visuomenė tą jausmą baigia užmiršti. Keliautojai su dideliu malonumu vakarojo Minsko nacionaliniame operos ir baleto teatre, žiūrėjo du spektaklius, lankėsi senovinėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilyse, klausėsi gidų. Buvo viskas įdomu. Tokie jausmai apėmė gal ir dėl lengvos nostalgijos, nes kadaise pats tarnavo kariuomenėje Baltarusijoje ir paskutinįkart ten lankėsi 1989-aisiais.
Priėmė kaip garbingiausius svečius
Kupiškėnai Edita ir Albertas Šlapeliai – iš jaunosios ūkininkų kartos, taigi jų pastebėjimų netrikdo jokie praeities sentimentai. E. Šlapelienė svarbiausią jausmą, pirmąkart išvydus kaimyninę šalį, pabendravus su žmonėmis, pavadino netikėta nuostaba.
„Tikėjomės pamatyti atsilikusį kraštą, suvargusius žmones, atsargiai kalbančius, mažai bendraujančius. O atradome modernią, šiuolaikišką, švarią, sutvarkytą šalį. Gal tokią mums parodė specialiai? Tegu, visi nori pasirodyti svetingi. Pirmą kartą teko dalyvauti iškilmėse, skirtose specialiai svečiams, mūsų grupei, Europoje esame nemažai šalių aplankę, bet tokio dėmesio nematėm“, – stebėjosi E. Šlapelienė.
Tautiniais drabužiais apsirengę jaunuoliai, ansamblis dovanojo koncertą, šeimininkai surengė vaišes, ir visa tai vyko kolektyviniame ūkyje „Progres Verteliški“ netoli Gardino. Specialiai svečiams buvo pristatyti verslai, parodyta gamyba, surengta ekskursija po padalinius. Minske grupė lankėsi traktorių gamykloje, apžiūrėjo įvairią techniką, naujausius galingus traktorius. Visiems patiko, visi turėjo ką apžiūrėti. Pagal poreikius ir pomėgius, anot Editos.
Tikra egzotika padvelkė pašnekesiai apie kasdienį baltarusių gyvenimą. Komunaliniai mokesčiai, vanduo, elektra, šildymas kainuoja po kelis euro centus pagal dabartinį valiutų kursą: 1 Eur – 17 tūkst. rublių. Vidutinis darbo užmokestis siekia 500 dolerių, vidutinė pedagogo alga perpus mažesnė, 250 dolerių. Čia proporcijos kaip ir Lietuvoje, pasak Editos, blogas mūsų pavyzdys užkrėtė kaimynus.
Pabuvę Baltarusijoje jaunieji keliautojai sakė patyrę vienintelį diskomfortą – jie prastai moka rusiškai, taigi teko pasikliauti gidės vertimu.
Gedimino ALEKSANDRAVIČIAUS ir Editos ŠLAPELIENĖS nuotraukos
