Sekminių išvakarėse tauragniškius ir miesto svečius subūrė Vyšnių žydėjimo šventė. Šį pavasarį Gesės sode, pasodintame Lietuvos žolininkei Eugenijai Šimkūnaitei atminti, baltais žiedais pasipuošė 96 vyšnaitės. Apie tradicijas, miestelio gyvenimą ir veiklą pasakoja Tauragnų krašto bendruomenės vadovė Danguolė Grabauskienė.
Utenos rajone Tauragnų miestelis įsikūręs nepaprastai gražioje vietoje, ant aukštai iškilusio giliausio Lietuvoje ežero – Tauragno kranto. „Pas mus nėra privačių pakrančių, galite eiti kur norite“, – padrąsina vietos gyventojos.
Išpuoselėtame slėnyje
Bendruomenės vadovė D. Grabauskienė paaiškina, kad Utenos savivaldybė išpirko laisvą ežero pakrantės žemę, kad nebūtų privatizuota.
Miestelio bendruomenė pačioje gražiausioje vietoje įkūrė poilsio zoną, vadinamą Tauragno slėniu. Plačiais, tvirtais laiptais nusileidžiame žemyn, o didelėje pievoje prie vandens laukia kelios erdvios pavėsinės, vaikams įrengtos sūpynės, smėlio paplūdimys su sporto aikštele, pastatyti suoliukai, takeliai išgrįsti akmenimis. Per mažą upelį permestas lenktas tiltas, vedantis į aukštai iškeltą pavėsinę, iš kurios atsiveria ežero panorama.
Įdomiausias Tauragno slėnio lieptas ant ežero. Tiesą sakant, jis labiau primena plūduriuojantį katamaraną, nes aukštą bokšto formos statinį galima įsiūbuoti kaip valtį. Šis lieptas yra tarsi apžvalgos aikštelė, nuo jo galima ne tik pasižvalgyti po ežerą, bet ir stebėti, kaip skaidriame vandenyje žemyn šauna ir prasmenga dugnas.
„Sakoma, kad Tauragne ir karščiausią vasaros dieną atsigaivinsi, nes vanduo vėsesnis nei kituose ežeruose. O ir vaikams čia pavojinga maudytis, reikia suaugusiųjų priežiūros. Ežero gylis siekia iki 60 metrų“, – pasakoja bendruomenės vadovė.
Tauragnų slėnyje rengiamos Joninės, kitos miestelio šventės. Vasaromis susirenka daug žmonių, atvažiuoja ir iš tolimesnių miestelių bei miestų.
Nusileidus į pakalnę link ežero nuo pagrindinės miestelio aikštės, kelias tarsi tiltas atskiria Tauragnus nuo dar vieno ežero – Labės. Miestelio planuose – sutvarkyti ir šio ežero pakrantę. „Kadangi tai nėra nacionalinio parko teritorija, bus daugiau galimybių įrengti infrastruktūrą. Tauragnas priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui, todėl taikomi apribojimai“, – paaiškina Danguolė.
Susitiksime prie suolelio
Pastaraisiais metais miestelis labai pasikeitė. Vietiniai gyventojai džiaugiasi, kad buvo įrengta nuotekų valymo sistema.
Pasinaudojus Europos Sąjungos lėšomis ir atnaujinus Tauragnų infrastruktūrą, prie pagrindinės gatvės pernai suformuoti šaligatviai, pastatyti suoleliai. Šiek tiek neįprastas vaizdas nedideliame miestelyje. Ar kas nors ten ateina pasėdėti? „Iš tiesų, kaimo žmonės iš pradžių juokėsi: negi eisi į gatvę sėdėti, suolas turi stovėti prie namo ar kieme. Bet dabar suoleliai pradėjo patikti. Galvoju, reikia surengti ir kokią nors akciją „Susitikime prie suoliuko“, – šypsosi D. Grabauskienė.
Ji pripažįsta, kad Tauragnuose netrūksta ir problemų. Kaip ir visoje Lietuvoje, miestelyje mažėja gyventojų. Prieš penkerius metus uždaryta mokykla. Pastatai užkonservuoti ir nežinia, ką su jais daryti. Liko tik pradinė mokyklėlė, kurioje mokosi 13 vaikų ir dirba viena mokytoja. „Jaučiame, kad vieno kultūros židinio miestelis jau neteko. Tačiau neketiname pasiduoti, sutelkę jėgas plušame visi kartu: seniūnija, pradinė mokykla, kultūros namai, bendruomenė. Nors kaimas sensta, bet vasaromis gyvenimas atgyja – privažiuoja atostogauti daug žmonių. Į tą patį reiškinį gali žiūrėti optimistiškai ir pesimistiškai. Aš visada linkusi įžvelgti pozityvius dalykus“, – teigia tauragniškė.
Jau 30 metų Tauragnuose gyvenanti kultūros darbuotoja didžiuojasi, kad Tauragnų žmonės yra aktyvūs. „Viena nieko nepadaryčiau be geros komandos. Į renginius visada daug gyventojų susirenka. Jeigu ateina tik penkiasdešimt, tai mažoka“, – sako Danguolė.
Gesės sodas
Miestelyje gyveno ir turėjo savo vaistinę garsios farmacininkės, žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės tėvas. Ir nors Eugenija gimė Sibire, vaikystę praleido Tauragnuose. Vaistinė per karą sudegė, bet liko tėvų žemės, miško. E. Šimkūnaitė dažnai atvažiuodavo į Tauragnus, mišką padovanojo mokyklai, pavadintai jos vardu.
Nors dirbo ir gyveno Vilniuje, žolininkė norėjo, kad būtų palaidota Tauragnuose, šalia tėvų kapo. Taip pat ji prašė ant jos kapo pasodinti vyšnią. „Eugenijos Šimkūnaitės valią išpildėme – ant jos kapo vyšnaitė pavasarį labai gražiai žydi, o vasarą pasipuošia raudonomis uogomis, kurias nulesa paukšteliai“, – sako bendruomenės vadovė.
Vėliau parinkus gražią vietą netoli ežero ir senosios bažnyčios pamatų pradėtas sodinti E. Šimkūnaitei skirtas vyšnių sodas. Jis pavadintas Gesės vardu, mat taip visi vadino Eugeniją. Pirmą medelį atvežė ir pasodino sveikuolė Danutė Kunčienė iš Kauno. Toliau Gesės sodą plečia, puoselėja, prižiūri visa bendruomenė. Prieš trejus metus, švenčiant bendruomenės 10 metų sukaktį, pasodinta dešimt vyšnaičių. „Neseniai skaičiavome, kad sode jau auga 96 medeliai“, – džiaugiasi bendruomenės vadovė Danguolė Grabauskienė.
Rita Šemelytė, „šeimininkės“ korespondentė
Tauragnų krašto bendruomenės nuotrauka
