Kai vilnietis ar klaipėdietis kaimu pavadina Kretingą, Skuodą ar kitą rajono centrą, nelabai ką ir nustebina. Nors šiose gyvenamosiose vietovėse vandens iš šulinių seniai niekas nebesemia, gatvės asfaltuotos, yra kur akis paganyti, pažintis su tokiu miestu labai elementari: aikštė, kelios dešimtys parduotuvių, dar koks muziejukas, bažnyčia – ir ekskursija baigėsi.
Bet jei Salantus, Sedą ar Varnius, kurie nominaliai taip pat laikomi miestais, pavadintume miesteliais, gali kilti ir nepasitenkinimo šurmulys. Jie juk miestai, nesvarbu, kad ten tik keliolika trumpų gatvių, pusė gyventojų išsikraustę į užsienį, o gimnazija vos surenka reikiamą mokinių skaičių.
Šuolis „Vilnius–Palanga“ – per tuščią erdvę
Ir didmiesčių gyventojai, visą likusią Lietuvą vadinantys kaimu, ir su menkinamu statusu nesutinkantys miestelių čiabuviai greičiausiai yra vienodi tuščiagarbiai. Šioje situacijoje oriausias išlieka paprastas kaimo žmogus, nes jis nelabai ir gilinasi į terminologijos niuansus.
Rašinio autoriui paskambinęs skaitytojas paakino kiek kitu kampu, iš kitų pozicijų pažiūrėti į Lietuvos administracinę struktūrą. Vyras aiškino, kad valdžia nemato nieko daugiau, kaip tik savo Vilnių ir vasaros rezidenciją Palangą.
Jiems atrodo, kad nėra Skuodo, nėra Kelmės, kitų miestų ir miestelių, apie eilinius kaimus jau nekalbu. Juk tie valdininkai ir kiti sostinės gyventojai vasarą tarsi kokia laiko–erdvės mašina startuoja Vilniuje ir nusileidžia Palangoje. Pro jų akis prašvilpusi žaluma ir vienas kitas trobesys šalia autostrados nei dėmesį patraukia, nei širdį paglosto. Lyg viso to ir nebūtų, nes strimgalviais veržiamasi į išsvajotąją pajūrio „meką“. Jiems tiek ir tereikia, – daugiau aprėpti jie nepajėgūs. Todėl ir kaimo problemos jiems svarbios tik tiek, kiek už tai gauna atlyginimo, – negailestingai dėstė skaitytojas.
Sakoma, kad paprastas Niujorko gyventojas gali visą gyvenimą kojos iš savo miesto neiškelti. Ką ten Niujorkas – praėjusiais metais atlikdamas Klaipėdos miesto gyventojų apklausą sutikau klaipėdietę, kuri iš uostamiesčio nebuvo išvykusi 20 metų.
Vis dėlto ir už didmiesčių ribų gyvena žmonės. Pasigilinkime į tą „pilką masę“, pro kurią net nesusimąstydami pravažiuoja didžiųjų miestų gyventojai. Toje „pilkoje masėje“ yra ir miesto, ir miestelio, ir kaimo statusą turinčių gyvenamųjų vietovių. Kuo jos viena nuo kitos skiriasi? Kas iš esmės yra kaimas, o kas – miestas? Ką apie tai sako istorija, įstatymai, žmonės?
Kai kaime gyvena kur kas daugiau žmonių
Tvirtinama, kad pagrindinis bruožas, miestą skiriantis nuo kitų gyvenamosios vietos tipų, yra gyventojų skaičius ir tankumas. Pagal Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, pagrindiniai miesto požymiai yra gyventojų skaičius (daugiau kaip 3 tūkst.) ir kompaktiškas užstatymas. Vadovaujantis šiuo įstatymu, miesto statusą turėjusios gyvenamosios vietovės miestais išlieka ir tada, kai jų gyventojų skaičius sumažėja iki 3 tūkst. ar dar mažiau.
O štai miesteliais laikomos kompaktiškai užstatytos nuo 500 iki 3 tūkst. gyventojų turinčios gyvenamosios vietovės. Paprastai miestelyje turėtų būti bažnyčia, kultūros centras, mokykla, biblioteka, parduotuvė, medicinos punktas, kapinės. Didelė miestų ir miestelių gyventojų dalis turi dirbti pramonėje, socialinės infrastruktūros srityje. Šių požymių neturinčios gyvenamosios vietovės yra paprasčiausi kaimai ar gyvenvietės.
Tačiau gyvenimas nė iš tolo nepanašus į įstatymų rinkinį ir valdžios institucijose nustatytą tvarką. Akivaizdžių neatitikimų išvysime pasižvalgę vos po keletą Žemaitijos rajonų.
Klaipėdos ir Telšių apskrityse, be savivaldybių centrų, yra dar penki miestai – Priekulė, Salantai, Seda, Varniai ir Viekšniai. Tačiau nė vieno jų gyventojų skaičius nei šiuo metu, nei prieš pusę amžiaus nesiekė trijų tūkstančių. Kuriozas dar ir tai, kad tuose pačiuose rajonuose yra ir miestelių, ir paprastomis gyvenvietėmis laikomų vietovių, gyventojų skaičiumi lenkiančių daugelį vadinamųjų miestų.
Kaip pavyzdį galėtume pateikti Kretingos r. esančią Vydmantų gyvenvietę, kurioje dar ne taip seniai gyveno 1,8 tūkst. žmonių. Panašiai tiek gyvena tik viename iš paminėtųjų miestų – Viekšniuose. Dar prasčiau šie miestai atrodo lyginami su vadinamaisiais miesteliais. Štai Skuodo r. Mosėdžio miestelis su 1475 gyventojais, Kretingos r. Darbėnų miestelis (1461 gyventojas) lenkia ir Priekulę (1380 gyventojų), ir Sedą (1092), ir Varnius (1093), o 1555 gyventojus turintis Tryškių miestelis (Telšių r.) – dar ir Salantus.
Ne grynuoliai ir miesteliai, minėtose apskrityse yra tokių, kurių gyventojų skaičius vos viršija šimtą (Gadūnavas Telšių r.). Daugybėje kaimų gyvena du, tris kartus daugiau žmonių.
Visi esame lygūs
Minėtame įstatyme nurodyti kriterijai, esą mieste turi gyventi daugiau kaip 3 tūkst., o miestelyje – nuo 500 iki 3 tūkst. gyventojų, neatlaiko kritikos. Bet gal ir nereikia gyvenviečių įvairovės sprausti į rėmus, kurie be formalaus statuso galbūt nieko daugiau ir neduoda?
O gal duoda? Gal būti miesteliu naudingiau nei kaimu, o miestu – geriau nei miesteliu?
Mažeikių r. Židikų seniūnijos centras įsikūręs Židikų miestelyje, toje seniūnijoje yra ir dar vienas miestelis – Pikeliai. Seniūno pareigas laikinai einančios Skirmutės Stasytės pasiteiravome, ar kaip nors skiriasi rajono, seniūnijos dėmesys miesteliams ir kaimams, kuo pagrįstas jų finansavimas.
– Jokio skirtumo, miestelyje ar kaime žmogus gyvena. Lėšos skiriamos seniūnijai, o mes jas naudojame pagal gyventojų skaičių – kiek toje vietoje žmonių gyvena, tiek jų reikmėms ir panaudojame. Rajone buvo programa, iš kurios skirta lėšų gatvių remontui miesteliams, jei juose yra daugiau kaip tūkstantis gyventojų. Tačiau į tą programą pateko vos viena kita rajono vietovė, mes nepatekome. Taigi jokių išskirtinumų, miestelis tai ar eilinė gyvenvietė, nėra. Patys miesteliai vienas nuo kito skiriasi. Pavyzdžiui, Židikuose yra gimnazija, o Pikeliuose – tik pagrindinė mokykla. Šioje srityje daugiau nuveiktų aktyvios bendruomenės, pritraukiančios lėšų į savo gyvenamąją vietą. Bet ir čia nėra skirtumo, miestelyje ar kaime ta bendruomenė įsikūrusi, – sakė S. Stasytė.
Paklausta, kodėl kartais miesteliai įsižeidžia pavadinti kaimais, seniūnė sakė mananti, kad taip gali būti dėl žmonių sąmonėje susiformavusių stereotipų.
Taip, kartais įsižeidžia, sako, mes gyvename miestelyje, ne kaime. Miestelio statusas kilęs iš senesnių laikų, kai juose būdavo turgūs, tam tikra infrastruktūra. Šiandien realiame gyvenime nelikę jokių skirtumų, bet žmonių sąmonėje susiformavę stereotipai išliko, – svarstė Židikų seniūno pareigas laikinai einanti S. Stasytė.
Telšių rajonas didžiuojasi istoriniu Varnių miestu. Seniūno Rolando Bružo klausėme, gal jų seniūnijoje yra skirtumų skiriant lėšas miestui, miesteliams ir kaimams.
Lėšas skiria seniūnijai, o mes neišskiriame nei Varnių miesto, nei Janapolės ar Pavandenės miestelių, nei mums priklausančių kaimų. Jei valome gatvę, darome tai ir mieste, ir kaime, lygiai kaip ir apšviečiame gatves ar atliekame kitas būtinas funkcijas. Nenuneigsi, skiriasi pati infrastruktūra, mieste daugiau asfaltuotų kelių, yra šaligatviai, apšvietimas. Manau, kad lėšoms pritraukti didesnės įtakos turi bendruomenių veikla. Savam miestui, miesteliui ar kaimui jos gali padaryti daug naudingų dalykų, – sakė seniūnas.
Paklaustas, kodėl miestų ar miestelių gyventojai kartais jautriai reaguoja pavadinti kaimiečiais, R. Bružas sakė manantis, kad tai dėl patriotiškumo.
Jei kažkada Vyriausybė patvirtino, kad Varniai yra miestas, negalima jo vadinti miesteliu, lygiai kaip Janapolės ir Pavandenės – kaimais. Kažkada mieste privalėjo būti poliklinika, ligoninė, paštas, vidurinė mokykla, universalinė parduotuvė, restoranas, butų tarnyba, kitos svarbios įstaigos. Šiandien gal ir ne visa tai likę, tačiau miesto statusas nepasikeitė, – savo nuomonę dėstė R. Bružas.
Seniūnas nepaneigė, kad tais laikais, kai Varniai įstatymu buvo pripažinti miestu, valstybės valdymas buvo centralizuotas, taigi miestuose įkurdavo ir reikalingą įstaigų skaičių. Dabar rinkos ekonomika: kas išsilaiko – gerai, neišsilaiko – niekam ir nereikia. Varniai, kaip ir kiti mūsų minimi keturi šio krašto miestai (Viekšniai, Seda, Salantai ir Priekulė), niekada nė neturėjo miestui reikalingų 3 tūkst. gyventojų, vadinasi, net ne vietovės dydis svarbu.
Iš valdžios varpinės
Vidaus reikalų ministerijoje teiravomės, kuo realiame gyvenime skiriasi miestų, miestelių ir kaimų teisės? Šios ministerijos Viešojo valdymo politikos ir Regioninės politikos departamentai nenustebino atsakydami, kad miestas, miestelis, kaimas ir viensėdis yra gyvenamosios vietovės, jų tipai patys savaime nekonkuruoja ir nesuteikia gyventojams papildomų teisių ar galimybių. Teikiant ES paramą gyvenamosioms vietovėms (nuo 1 iki 6 tūkst. gyventojų arba nuo 6 iki 100 tūkst. gyventojų), gyvenamųjų vietovių „įvardijimas“ (miestas, miestelis ir t.t.) taip pat neturi jokios įtakos, nes parama yra nukreipta gyvenamosioms vietovėms ir galimas jos dydis priklauso tik nuo gyventojų skaičiaus. Yra vienintelė išimtis – nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus, savivaldybių centrai priskiriami prie gyvenamųjų vietovių, turinčių nuo 6 iki 100 tūkst. gyventojų“.
Į pastebėjimą, kad miestai ir miesteliai neatitinka įstatyme nurodytų sąlygų, sulaukėme tokios atsakymo: „Mums žinoma situacija, kai gyvenamosios vietovės tipas neatitinka Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme apibrėžtos jo sampratos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, pagal šio įstatymo 3 str. 3 d., miestais yra laikomos gyvenamosios vietovės, kurios iki šio įstatymo įsigaliojimo (1994 m. liepos 19 d.) turėjo miesto statusą (…) Taip pat pažymėtina, kad, vadovaujantis Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 9 str. 1 d., pasiūlymą dėl gyvenamosios vietovės pavadinimo keitimo Vyriausybei gali pateikti savivaldybės taryba, įvertinusi vietos gyventojų nuomonę. Pvz., Vyriausybė, atsižvelgusi į Zarasų r. savivaldybės tarybos teikimą ir vietos gyventojų siūlymus, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 359 pakeitė Zarasų r. savivaldybės Salako seniūnijos Salako kaimo pavadinimą ir pavadino jį Salako miesteliu.“
Sugrįžtant prie pradžioje iškelto klausimo, kas lemia, kad žmonės taip jautriai reaguoja į jų priskyrimą kaimui, miesteliui ar miestui, galėtume atsakyti, jog tai tik psichologinis momentas, net tam tikras plikbajoriškumo sindromas, kai garbingą titulą turintis subjektas mažai ką begali fiziškai.
Tad gal sostinės ar kito didelio miesto gyventojas, likusią Lietuvos dalį pavadindamas kaimu, tikrovei mažai ir nusižengia?
Juozas SKRIPKAUSKAS
„ŪP“ korespondentas
