Rudenį pasaulio ekonomikos perspektyvos atrodo aiškesnės – JAV recesijos scenarijus kol kas nepasitvirtina, o euro zonos ekonomika išlieka silpna, bet nekrenta į neigiamą zoną. Tačiau „Citadele“ prognozavimo modeliai rodo, kad Lietuvos pramonė, didžiausias ir labiausiai į eksportą orientuotas ekonomikos sektorius, artimiausiais mėnesiais greičiausiai stagnuos. Kyla klausimas – ar tai recesijos pradžia, ar šis stabtelėjimas bus laikinas?
JAV kol kas išvengė recesijos
Dar pavasarį JAV ekonomikos perspektyvos atrodė niūrios – prastėjo pramonės, paslaugų ir vartotojų lūkesčiai. Vis dėlto recesija kol kas neįvyko. JAV ekonomika išlieka pažeidžiama, tačiau realaus laiko duomenys rodo apie 3,8 proc. augimą.
Situacija darbo rinkoje šiek tiek pablogėjo, bet ji gerokai geresnė nei COVID ar pasaulinės finansų krizės metais. Siekdamas užtverti kelią tolesniam JAV darbo rinkos sulėtėjimui JAV centrinis bankas jau pradėjo prevencinius bazinių palūkanų karpymus ir šiemet tikėtini dar du tokie sprendimai.
Euro zona – silpna, bet ne recesijoje
Pavasarį, pasikeitus JAV prekybos politikai ir įvedus tarifus, nemaža dalis ekspertų euro zonai prognozavo recesiją. Tačiau realybė pasirodė geresnė.
Europos Centrinis Bankas (ECB) rugsėjį tik minimaliai sumažino kitų metų euro zonos Bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo prognozę – nuo 1,2 iki 1 proc. Tuo pat metu rinkos dalyviai nebesitiki naujų bazinių palūkanų karpymų, o EURIBOR iki pat 2026 m. pabaigos turėtų likti ties 2 proc.
Lietuvos pramonė: nuo augimo prie stagnacijos
Nepaisant šiek tiek pagerėjusių pasaulio perspektyvų, Lietuvos pramonėje matome lėtėjimą. Rugpjūtį metinis apdirbamosios pramonės augimas siekė 4 proc., tačiau „Citadele“ banko modeliai rodo, kad lapkritį tempas sulėtės iki vos 0,11 proc. – tai iš esmės reiškia stagnaciją ir prasčiausią rezultatą per beveik dvejus metus.
Lietuvos pramonės sulėtėjimą lemia keli veiksniai. Pirmiausia – chemikalų sektorius, kurio gamybos apimtys rugpjūtį pasiekė žemiausią lygį per metus ir buvo beveik 2 proc. mažesnės nei prieš metus. Tai susiję su pigesnių trąšų iš trečiųjų šalių plitimu Europos rinkoje, kas daro spaudimą ir Lietuvos gamintojams.
Be to, sustojo atsigavimas medienos ir baldų pramonėje, kuri itin priklauso nuo sulėtėjusio ekonomikos augimo Vakarų Europoje bei Skandinavijoje.
Savo vaidmenį turėjo ir tarifai – ne tiesiogiai, o per Vokietijos pramonę. Avansinis eksportas į JAV iki muitų įsigaliojimo buvo pasiekęs aukščiausią lygį per metus, tačiau dabar, sandėliams JAV prisipildžius, Vokietijos gamyba laikinai susitraukė. Kadangi Vokietija yra pagrindinė Lietuvos pramonės užsakymų rinka, šis kritimas jaučiamas ir mūsų įmonėse.
Ką tai reiškia toliau?
Ar stagnacija virs recesija? Mūsų vertinimu, tai nėra pagrindinis scenarijus. Labiau tikėtina, kad kurį laiką pramonė bus užstrigusi vietoje, tačiau recesijos požymių kol kas nėra.
Vokietijos gamybos prognozės jau po truputį gerėja, o lūkesčiai dėl užsakymų išlieka stabilūs. Naujausi Vokietijos vilkikų ridos duomenys rodo, kad Vokietijos pramonės ciklas po tarifų šoko pamažu stabilizuojasi.
Pozityvių ženklų matome ir Lietuvoje – rugpjūtį pirmą kartą per beveik dvejus metus užregistruota daugiausia naujų vilkikų. Šis rodiklis dažnai tiksliai atspindi euro zonos ciklą ir signalizuoja stiprėjantį vidaus vartojimą, kuris gali kompensuoti dalį praradimų dėl tarifų.
Todėl mūsų bazinis scenarijus išlieka optimistiškesnis: po kelių mėnesių stagnacijos Lietuvos pramonė turėtų rasti naują atramą ir pereiti į nuosaikų augimą.
