Ispaniško futbolo skonį pajutęs „Utenio“ saugas Eligijus Jankauskas tiki, kad uteniškių nesėkmių ruožas baigsis artimiausiose rungtynėse.
17-metis „Utenio“ komandos saugas Eligijus Jankauskas yra įmušęs vieną iš dviejų komandos įvarčių per šių metų „SMScredit.lt A lygos“ pirmenybes.
Iš Telšių kilęs jaunas futbolininkas pasižymėjo per savo pirmąjį oficialų mačą „Utenio“ komandoje, įveikęs „Kauno Žalgirio“ vartininką.
Po tų kovo 5-ąją vykusių rungtynių uteniškiai daugiau įvarčių neįmušė. E. Jankauskas mano, kad komandai trūksta šaltakraujiškumo rezultatyviai pabaigti atakas. Bet jis tiki, kad per šeštadienio rungtynes su Kauno „Stumbru“ viskas atsistos į savo vietas ir kol kas nė vieno taško neturinti Utenos komanda pagaliau iškovos pirmą pergalę.
Jaunojo žemaičio toms rungtynėms motyvuoti tikrai nereikės. Negana to, kad Eligijus trokšta pajusti pergalės skonį, nes mačą stebės „Levante“ skautai – šiame Ispanijos klube 17-metis nesenai savaitę treniravosi.
Kodėl „Utenis“ vis dar neiškovojo nė vieno taško?
Atrodo toje mūsų komandoje – viskas gerai. Mes gerai ginamės. Tik puolant trūksta trūksta šaltakraujiškumo.
Kada tas šaltakraujiškumas atsiras?
Šį šeštadienį. Komanda yra įsitikinusi, kad pagaliau užbaigsime tą nesėkmių seriją.
Šis šeštadienis bus kažkuo išskirtinis? Ar to tikitės prieš kiekvienas rungtynes?
Mes kiekvieną kartą einame į aikštę, tikėdamiesi pergalės. Nesvarbu, prieš ką žaidžiame. Ir su „Žalgiriu“ ėjome nugalėti. Iki pirmojo taško per tas rungtynes mums trūko dešimties minučių.
Bet pačiam kartą įmušti šaltakraujiškumo kartą užteko. Ta diena jums asmeniškai buvo gera?
Nelabai. Aišku, visada yra malonu įmušti įvartį. Bet tas džiaugsmas visada nublanksta jei komanda pralaimi. Kita vertus tų pralaimėjimų aš labai nesureikšminu – tiesiog einu į aikštę, dirbu savo darbą ir stengiuosi, kad komanda kuo geriau sužaistų.
Kas būna po eilinio pralaimėjimo komandoje? Ar treneris barasi, ar bando guosti žaidėjus?
Treneris labai motyvuoja mus – žaidėjus. Jis sugeba mus priversti tikėti savimi net po tiek pralaimėjimų. Jis tiki, kad galų gale persilaušime ir mes patikime tuo.
Ar nepasikeitė komandos tikslai taip nesėkmingai startavus?
Kokie buvo, tokie ir liko. Tikimės, kad užimsime aukštesnę vietą negu pernai. Dėl to mes ir žaidžiame. Ir tikime tuo, kad savo tikslus pasieksime. Nes turime gerą komandą.
Kaip atsidūrėte „Levante“ komandos treniruočių stovykloje?
Mano buvęs treneris Renatas Vestartas pasiūlė agentui iš Ispanijos pasižiūrėti, kaip aš žaidžiu. Šis stebėjo mane Rusijoje, kur žaidžiau su jaunimo rinktine Valentino Granatkino turnyre, taip pat matė kelis „Utenio“ „SMScredit.lt A lygos“ mačus. Jis surado susidomėjusį klubą – „Levante“. Ir kartu su mano ankstesnės komandos Telšių „Džiugo“ žaidėju Roku Lekiatu išvykome į Valensiją.
Kokį įspūdį palikote „Levante“ treneriams, vadovams?
Su pačiais treneriais ar vadovais, suprantama, nekalbėjome. Kai susitikome su agentu, jis sakė, kad viskas yra gerai. Dabar „Levante“ stebės mūsų rungtynes. Mano – su „Stumbru“ ir „Sūduva“. O po to lauksime pranešimo.
Kas Ispanijoje kitaip negu Lietuvoje?
Ten futbolas prasideda ne nuo žaidimo aikštėje. Ten viskas yra kitaip. Bazė su daug aikščių. Treniruotė, kai į tave žiūri ne vienas treneris, o keturi ar penki. Visos treniruotės ten yra su kamuoliu, visas žaidimas – ant žemės.
Ar ten treniravotės su savo amžiaus vaikinais, ar su tais futbolininkais, kurie žaidžia Ispanijos „La Liga“?
Vienoje treniruotėje dirbome savo metų komanda, kitoje – su vyresniais, kurie jau yra „Levante“ dubleriai.
Ispanijoje buvote pirmą kartą? Ar patiko Valensija?
Taip, pirmą. Ispanija – tikrai graži šalis. Gyvenome mes ne pačioje Valensijoje, o 20 kilometrų nuo jos. Buvome į Valensiją nuvažiavę. Matėme „Levante“ stadioną, „Valencia“ stadioną, miesto centrą. Miestas tikrai patiko.
Nesukaitote iš lietuviško pavasario patekę į ispaniškąjį?
Atvykome – ten per 20 laipsnių šilumos. Vaikštom sau vien marškinėliais apsirengę. Į mus žiūri stebėdamiesi. Jiems šalta, jie su treningais, striukėmis tokiu oru vaikšto.
