Artėjant lapkričio 9-ajai – Ukrainos rašto ir kalbos bei Visos Ukrainos kultūros darbuotojų ir liaudies meno meistrų dienai – Kaunas kviečia apžiūrėti parodą „Kultūros frontas“. Daugiau kaip mėnesį Laisvės alėjoje, ties savivaldybe, veiks paroda apie Charkivo žmones, kultūrą ir gyvenimą karo sąlygomis. Miesto-partnerio Ukrainoje kasdienybė perteikiama per fotografo Vasyl Holosnyi užfiksuotus vaizdus ir vietos gyventojų liudijimus.
Charkivas – antrasis pagal dydį Ukrainos miestas, šiandien gyvenantis nuolatinių grėsmių sąlygomis. Nuo fronto jį skiria vos 30 kilometrų, todėl oro pavojus, dėl nuotoliu valdomų raketų ir dronų, vidutiniškai trunka po 16 valandų per parą. Nuolat apšaudomi gyvenamieji rajonai, civilinė ir pramoninė infrastruktūra, o gyvenimas priedangose ir metro tapo 1,4 mln. charkiviečių kasdienybe.
Vis dėlto, net ir tokiomis sąlygomis, miestas nenustoja gyventi. Charkive veikia visos būtinosios paslaugos, po apšaudymų įstaigos iššluoja stiklus ir atveria duris, o kai tai neįmanoma – veiklą perkelia į saugesnes vietas po žeme. Gyventojai savo nuolatiniais darbais ir liudijimais taip pat saugo kultūros paveldą, kalbą ir tradicijas. Tai tampa dar viena, pamatine, pasipriešinimo forma.
„Charkivo žmonių ir visos Ukrainos istorija mums, lietuviams, yra skaudžiai artima ir gerai pažįstama. Ją ypač gerai žino vyresnioji karta: ką reiškia okupanto batas, bandantis suminti kalbą, kultūrą, papročius ir galiausiai – ateitį. Lietuva tai patyrė praeityje, šiandien tai pačiu brutaliausiu būdu išgyvena Ukraina.
Nuolatiniai apšaudymai, tautos genocidas, naikinamas paveldas ir istoriniai monumentai – šiurpi Ukrainos kasdienybė. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis jie nepasiduoda, kovoja visuose įmanomuose mūšio frontuose. Vienas jų – kultūros: kova už miestą vyksta per kalbos, tradicijų ir vertybių puoselėjimą. Siunčiama žinutė labai aiški – jokia imperija negali ištrinti tautos, pasirinkusios kovą už savo laisvę“, – kviesdamas apsilankyti parodoje kalbėjo Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
Pasak jo, Kauną ir Charkivą sieja jau 25 metus trunkanti partnerystė. Miestai susibroliavo per abipusį bendradarbiavimą ekonomikos, kultūros, mokslo, švietimo ir sveikatos apsaugos srityse. Karo akivaizdoje miestų draugystė įgauna konkretaus solidarumo bei paramos išraišką – paroda „Kultūros frontas“ Kaunas dalijasi Ukrainos didmiesčio istorija ir ragina telktis palaikymui.
Lauko parodą norintieji galės apžiūrėti ties Kauno miesto savivaldybe (Laisvės al. 96) iki lapkričio 12-osios. Ji skirta Ukrainos rašto ir kalbos bei Visos Ukrainos kultūros darbuotojų ir liaudies meno meistrų dienai. Artėjant dar vienai sunkiai žiemai, kauniečiai kviečiami skirti finansinę paramą pasirinktiems fondams arba kitais būdais įsitraukiant į Ukrainą remiančių iniciatyvų veiklą: pinti maskuojamuosius tinklus, lieti apkasų žvakes, perduoti ten reikalingus daiktus.
Charkiviečio grafikos dizainerio ir fotografo Vasyl Holosnyi fotoreportažas atskleidžia ne karo sunaikintus pastatus ir netektis, bet fiksuoja kasdienybę ir kovotojų tapatybę formuojančius pamatus. Fotoobjektyvo centre – paprasti žmonės, menininkai, kūrėjai, kariai ir vaikai, o jungiamieji „klijai“ – kultūra. Per ją istorijos susipina į vienį, apimantį gebėjimą išlikti, susitelkti, gydyti žaizdas ir būti palaikančiu ramsčiu sunkiomis akimirkomis.
Ypatingą vietą parodoje užima metro. Požeminės erdvės karo metu tapo saugiausia vieta mieste. Nuo pat invazijos pradžios po žeme persikėlė visas gyvenimas – kelios dešimtys stočių tapo slėptuve, namais, mokykla ir universitetu, scena pasirodymams, vieta bendrystei ir tradicinių švenčių ar muzikos festivalių pasitikimui.
Čia ypač ryškiai atsiskleidė ir kultūros misija – tapti atsvara karui ir nors trumpam sugrąžinti ramybę, viltį, bendrystę. Skirtingos meno ir kultūros formos – fotografija, muzika, šokis, dailė, teatras, literatūra ir tautosaka, juos pastiprinantys ukrainietiški simboliai tampa būdu išsaugoti gyvenimo pojūtį ir neleisti karui apibrėžti būties.
Šalia karo kronikos atsiranda ir svajonė apie geresnę ateitį. Jauni scenos menų studentai mokosi, repetuoja ir rengia baigiamuosius pasirodymus nepaisydami nemigos naktų, oro pavojų ir būtinybės repeticijas perkelti į saugesnes erdves. Vaikai savo piešiniais fiksuoja Ukrainos gynėjus, artimuosius. Šie kūriniai papuošę metro stočių kolonas iš asmeninių patirčių virsta kolektyvinės atminties dalimi.
rusams tikslingai naikinant tūkstančius Ukrainos paveldinių ir kultūros židinių – šventoves, muziejus, architektūrinius ir istorinius grynuolius, bibliotekas ir archyvus, – ukrainiečių sąmoningu pasirinkimu tampa saugoti savo tautos tapatybę, kalbą, tradicijas ir pasakas, perduodant jas ateities kartoms.
Karo metu žmogui reikia ne tik fizinio saugumo, bet ir erdvės, kurioje bent trumpam būtų galima nustoti būti teroro liudininku. Čia kultūra veikia tyliai – ji nepretenduoja išgelbėti nuo to, ko negali pakeisti. Tačiau ji leidžia išgyventi tai, kam kasdienybėje dažnai pritrūksta žodžių, sugrąžina pažįstamus jausmus ir primena, kad žmogaus gyvenimas nėra vien slėpimasis nuo sirenų, pranešimai apie apšaudymus ir laukimas, kada vėl bus saugu.
Menas ir kultūra tampa emocinės saviraiškos forma, suteikiančia naujus būdus išreikšti patirtis, sudėtingas emocijas: baimę, netektį, ilgesį, pyktį ar viltį, kai įprastų žodžių nepakanka. Drauge vykdomos veiklos mažina įtampas ir stiprina atsparumą, bendrystę.
Kartu kuriant, muzikuojant, lankant spektaklius ar dalyvaujant kitose kultūrinėse veiklose atkuriamas ryšys su šalia esančiais. Tai ypač svarbu gyvenant nuolatinio nesaugumo ir netekčių sąlygomis, kai izoliacija ir vienišumas gali dar labiau sustiprinti karo patirtį. Saugios grupinės veiklos ir bendrysčių tinklai padeda susigrąžinti jausmą, kad priklausai bendruomenei, atkurti kasdienybės ritmą.
Visa tai nepanaikina skausmo ir nesustabdo ligų ar apšaudymų, tačiau akimirkai pakeičia atmosferą – nukreipti sunkias mintis, suteikia atokvėpį ir primena apie pasaulį, kuriame egzistuoja ne tik priedangų sienos, bet ir grožis, švelnumas, smalsumas bei noras gyventi.
