Tragiški lapkričio 13-osios įvykiai Paryžiuje yra dar vienas aiškus signalas, kad karas su terorizmu vyksta ne tik kažkur Sirijoje, Afganistane ar Irake, bet ir Europos miestų kavinėse, koncertų salėse, stadionuose… Šis karas bet kurią akimirką gali įžengti į kiekvieno europiečio namus, o mūsų namai Lietuvoje irgi nebėra visiškai saugūs. Piliečių saugumas šiandien tampa svarbiausiu kiekvienos Europos valstybės rūpesčiu. Atėjo kritinių sprendimų metas, kai tik nuo mūsų ryžto ir išminties priklausys Lietuvos ir visos Europos likimas.
Pritariu požiūriui, jog turime solidariai ginti demokratines vertybes Europoje ir kartu priimti sunkiausius istorinius iššūkius. Tačiau negaliu sutikti su tuo, kad mūsų solidarumas ir kiekvienos Europos Sąjungos šalies interesus atitinkantys sprendimai, rūpinantis pirmiausiai savo šalių piliečių saugumu, prieštarauja vienas kitam. Dėl to palaikau Lenkijos ir Latvijos vadovų sprendimus, kai po tragedijos Paryžiuje yra atsisakyta vykdyti Europos Sąjungos nutarimus dėl privalomų karo pabėgėlių kvotų. Tą patį ankščiau deklaravo Vengrija, Čekija, Slovakija.
Turime pripažinti, kad Rytų Europos valstybės susiduria su iššūkiais, nebūdingais Vakarų Europos šalims. Naujųjų Europos Sąjungos šalių narių piliečiai puikiai prisimena nutautinimo ir priverstinio ideologizavimo politiką, kurią skleidė komunistiniai ir nacistiniai okupaciniai režimai. Prieš kelis dešimtmečius nepriklausomybę atgavusios tautos šiuo metu dar nepasiruošusios priimti Vakarų Europoje įprasto visuomenės modelio. Privalome prisiminti ir tai, jog, Europos Sąjungos statistikos tarnybos Eurostat duomenimis, lietuviai yra sparčiausiai nykstanti tauta Europoje. Dėl to pritariu filosofo ir rašytojo Arvydo Juozaičio nuomonei, kad mažoms šalims kaip Lietuva – agresyvus multikultūriškumas yra tolygus pražūčiai, tautos praradimui ir sunaikintoms tradicijoms. Jis mano, jog pabėgėlius iš tiesų tikslingiausia būtų vadinti „atbėgėliais”, kurie ne tik nesistengia pritapti prie kitos kultūros, o atvirkščiai – primeta savąją.
Deja, dauguma Vakarų Europos politikų kol kas nesupranta, kad rekomenduodami mažėjantį gyventojų skaičių kompensuoti kitataučiais, lietuvių, latvių ir kitas mažąsias ES tautas jie pasmerkia išnykimui. Tą pavojų būtina argumentuotai aiškinti ir kovoti už gyvybinius Lietuvos interesus, o mes tik nuolankiai priimame beveik viską, kas mums siūloma…
Matau, jog Lietuvos politinis elitas mielai sutinka, kad Lietuva taptų, pagal ES kūrėjų Žano Monė ir Robero Šumano planus, projektuojamų Jungtinių Europos Valstijų paribio zona, patarnaujančia turtingesniems regionams. Nesu sąmokslo teorijų kūrėjas, vertinu faktus ir tendencijas. ES vadovai, o paskui juos ir mūsų euroentuziastai nenustodami kartoja, kad Eurozona, be Europos Sąjungos tapimo politiniu vienetu, tinkamai nefunkcionuos. Negirdėjau, kad taip būtų siūloma suvienodinti Europos Sąjungoje gyvenančių žmonių pajamas, ar socialines garantijas. Suprantu, jog tuo visiškai nesuinteresuotos Vakarų Europos šalys, kurių ekonomiką šiandien kelia beveik trečdalis lietuvių, kuriuos praradome vos per ketvirtį amžiaus! Puikiai prisimenu mūsų tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus žodžius, kai jis sakė, kad jam verkia iš skausmo širdis dėl visų tų Lietuvos vaikų, kurie buvo priversti išvykti iš Tėvynės.
Akivaizdu, jog Europos Sąjungą pasiekęs pabėgėlių srautas tapo nevaldomas dėl tinkamos išorinių sienų apsaugos nebuvimo. Be to, imigrantų skaičius viršijo Vakarų Europos šalių ekonomikų darbo jėgos poreikį. Susiklosčiusios situacijos įkaitais verčiamos tapti naujosios ES šalys narės, kuriose ekonomikos augimas turėjo mažinti emigracijos tempus ir paspartinti tautiečių sugrįžimą į Tėvynę. Ne sykį esu minėjęs, jog svarbiausiu Lietuvos Respublikos užsienio politikos tikslu turi tapti siekis susigrąžinti emigravusius lietuvius ir palankiausių sąlygų tam sukūrimas. Mums reikia Europos Sąjungos paramos ne pabėgėlių priėmimui, o šimtų tūkstančių mūsų tautiečių susigrąžinimui, kas atlaisvintų darbo vietas ir palengvintų pabėgėlių priėmimą Europos Sąjungos senbuvėse.
Lenkijos, Latvijos ir kitų Rytų Europos šalių politikai pasirinko vienintelį priimtiną kelią – Europos stiprinimą per savo piliečių interesų atstovavimą. Tą patį kelią, vieningai jungiantis su kaimynais, siūlau ir Lietuvai! Nejaugi mūsų šalies politikams didžiųjų Europos Sąjungos valstybių atstovų pagiriamasis žodis yra vertas savo tautos interesų išdavystės ir kaimyninių šalių pozicijos nepalaikymo!? Situacija klostosi taip, kad privalome vienytis ir gelbėti tautą nuo realaus išnykimo pavojaus jau dabar, o tam turime siekti pakeisti Europos Sąjungos politiką dėl imigrantų priėmimo ir išorinių sienų apsaugos.
Aš gerbiu visų tautų ir religijų atstovus, suprantu, kokias kančias žmonėms sukelia karai, tačiau esu tos nuomonės, jog šių žmonių problemas negalima išspręsti Europos Sąjungoje. Tai būtina daryti tose šalyse, kuriose kyla karai ar humanitarinės problemos.
Kovai su „Islamo valstybe“ būtina visos pasaulio pilietinės visuomenės pagalba. Kartu norisi, jog jauni sirai ir irakiečiai, masiškai plūstantys į Europos Sąjungą, įsijungtų į savanorių kariuomenes ir kovotų už savo gimtą kraštą prieš ekstremistus. Ar tai nėra logiškas noras, ar ne to tikėtumėmės iš savo jaunimo, jei mūsų šalį ištiktų panašus likimas? Jei šimtais tūkstančių į Europos Sąjungą plūstantys imigrantai ginti savo tėvynės nenori, tada kas yra tie šimtai tūkstančių? Karo pabėgėliai ar žmonės nepanorę ekonominę gerovę kurti savo gimtuose kraštuose? Neapleidžia mintis, kad prisidengdami nekontroliuojama pabėgėlių banga į Europą keliauja ir tie, kurie „Islamo valstybe“ nori paversti visą pasaulį. Klausimų daug, atsakymų mažai. Akivaizdu, jog mes turime derėtis su savo partneriais, tvirtai atstovauti lietuvių tautos interesus ir realiais politiniais sprendimais siekti savo brolių ir seserų sugrįžimo į gimtąją žemę.
Ramūnas Karbauskis yra kultūros mecenatas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas
