Sakoma, kad vardas kaip lemtis. Pasirodo, gali būti ir kaip gairės prasmingai veiklai. Į bendravardžių klubus susibūrę Vytautai, Birutės, Dalios gaivina istorinę atmintį ir nori išsaugoti nykstančius vardus ateities kartoms.
Vytautai tradicijas puoselėja seniausiai
Seniausias tradicijas Lietuvoje turi Vytautų klubas. Vilniaus Vytautų klubo prezidentas dr. Vytautas Pocius patikslina, kad šiuo metu klubai veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Druskininkuose, Kėdainiuose, Ukmergėje, Garliavoje ir Punske.
Lietuvos Vytautų klubas įkurtas Kaune 1992 metais, jam vadovavo profesorius Vytautas Jurgutis. Persikėlęs gyventi į sostinę, jis įkūrė Vilniaus Vytautų klubą.
V. Pocius į klubą buvo priimtas 1993 metais. „Kartu su klubo nariais važiavau į Žalgirio mūšio vietą. Oficiali priėmimo į klubą ceremonija vyko mūšio lauke“,– prisimena vilnietis. Tuo metu klubas dar neturėjo jokių skiriamųjų ženklų. Dabartiniai nariai priimami iškilmingai: priklaupia ant kelio ir pabučiuoja tautinę vėliavą.
Profesorius V. Pocius klubui vadovauja nuo 2012 metų. Prieš tai klubo prezidentais buvo Jurgutis, Tulevičius ir Paulaitis. 86-erių V. Pocius sako, kad norėtų klubo vairą patikėti jaunesnio amžiaus Vytautui. Vilniaus Vytautų klubas vienija 50 žmonių, nors ne visi yra aktyvūs nariai. Tarp Vytautų yra ir dvi moterys – Vytautės. Jauniausiam klubo nariui – 35-eri.
„Dabar šis vardas nepopuliarus, naujagimių niekas nekrikštija Vytautais. Dažnesni tokie vardai, kurių reikšmės niekas nesupranta“, – apgailestauja klubo prezidentas.
V. Pocius prisimena savo vardo istoriją. Jis gimė 1930-aisiais – jubiliejiniais Vytauto Didžiojo metais. „Tuomet Lietuvoje tūkstančiai berniukų gavo kunigaikščio vardą. Mano tėvas buvo didelis patriotas, Lietuvos savanoris, šaulys, apdovanotas už Klaipėdos krašto gynybą. Jis mane pakrikštijo Viktoru Vytautu, mat pagal to meto bažnytinę tradiciją pirmas vardas turėjo būti krikščioniškas, netautinis. Šie vardai gražiai derėjo pagal skambesį. Mano pusbroliai Vytautai irgi turėjo dvigubus vardus– vienas Petras Vytautas, kitas Jurgis Vytautas. Tik namuose manęs niekas nevadino Viktoru, šaukė Vytautu. Kai pradėjau lankyti gimnaziją, kilo nesusipratimas: pagal dokumentus pirmas vardas buvo Viktoras – tokį ir parašė. Keistai jaučiausi: mokykloje Viktoras, namuose Vytautas. Kai man sukako 16 metų, jau buvo sovietiniai laikai, nunešiau milicininkui butelį naminukės ir paprašiau, kad įrašytų tik Vytauto vardą– taip pagaliau tapau Vytautu“, – smagią istoriją pasakoja V. Pocius.
Pasak klubo prezidento, Vytautai aktyviai dalyvauja šalies visuomeniniame gyvenime, rengia istorines konferencijas, bendrauja su jaunimu, organizuoja ekskursijas į istorines vietas, yra pastatę Vytautui Didžiajam paminklų, pasodinę ąžuoliukų.
Vytautai išleido dailininko Antano Račo Vytauto Didžiojo paveikslo reprodukcijų: 4 500 egzempliorių padovanojo Lietuvos mokykloms, 300 – Lietuvos kariuomenei. Paveikslas taip pat dovanojamas kitoms patriotinėms organizacijoms, išeivijos lietuviams.
Dalios – aktyvios keliautojos
Dalia Poškienė, Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA) vadovė, pasakoja nustebusi, kai konferencijoje vienoje eilėje suskaičiavo net aštuonias Dalias. „Kilo mintis įkurti Dalių klubą. Tai buvo 2002 metais. Klubas nėra oficialus asociacijos darinys, jo veikla nėra didelė“, – sako D. Poškienė.
Šiuo metu LUMA yra 15 moterų, kurių vardai Dalia arba Dalė. Bendravardės laikosi tradicijos pasveikinti visas varduvininkes balandžio 9-ąją, kai švenčiamas Dalios vardadienis. „Klubo veiklą ketiname įteisinti, parengti nuostatus, taip pat informaciją apie mūsų žymias moteris Dalias. Turime nemažai bendravardžių, kurias kviečiame, o ir mintis oficialiai įteisinti klubo veiklą labai palaikoma“, – planais dalijasi D. Poškienė. Praėjusiais metais su „Kalendoriaus“ leidykla, kuri leidžia knygų seriją „Vardai“, klubo narės aptarė galimybę išleisti knygą „Dalia“ – jau renkama medžiaga.
„Mūsų klubo Dalios – aktyvios keliautojos, aplankėme Šveicariją, Karaliaučių, Baltarusiją, keliavome LDK keliais po Lietuvą, Latviją, Ukrainą. Aptarti kasdienių reikalų dažniausiai renkamės svetinguose Dalios Kerpauskienės namuose, kur galime pasigrožėti naujais dailininkės sukurtais tekstiliniais gobelenais“, – pasakoja LUMA vadovė. Klubas išleido dviejų Dalių knygą „Spalva ir žodis“. Joje Dalios Kerpauskienės tekstiliniai gobelenai ir Dalios Poškienės eilėraščiai.
Vidutinis šio bendravardžių klubo narių amžius – nuo 50 iki 80 metų. Pasak Lietuvos universitetų moterų asociacijos vadovės, dabar Dalios vardas nėra populiarus: nuo 1999-ųjų vidutiniškai per metus suteikiamas mažiau nei 10 mergaičių. Mėgstamiausias Dalios vardas buvo praėjusio amžiaus 6–8 dešimtmečiais. Populiariausiais metais jis buvo suteiktas 379 mergaitėms.
Biručių klubo gimtadienis per vardadienį
Prieš ketverius metus Mažeikiuose susibūrė Biručių klubas. „2012-ųjų vasario 5-ąją susirinkome švęsti Birutės vardadienio. Pasveikinome viena kitą ir nutarėme įkurti klubą. Šią dieną ir laikome klubo įkūrimo data“, – sako Birutė Traubergienė. Į bendravardžių klubą susirinko pažįstamos Mažeikių moterys.
„Bendravardžių klubo idėja pasiteisino. Visos Birutės, kurias kvietėme, neatsisakė prisijungti, mūsų klubo gretas nuolat papildo naujos narės. Susipažinome su visomis Mažeikių krašto Birutėmis. Prisimename vyresniojo amžiaus bendravardes, kurios negali atvykti į klubo susitikimus – pasveikiname gimtadienio, vardadienio progomis“, – pasakoja B. Traubergienė.
Veiklos pradžioje Biručių klubas suvienijo 22 bendravardes, šiuo metu jau yra 40 narių. Kai garsas apie Mažeikių Biručių klubą pasklido po visą Lietuvą, bendravardės skambino ir iš kitų miestų – moterys norėtų dalyvauti klubo veikloje.
Mažeikiškės šią vasarą, pirmąjį rugpjūčio šeštadienį, visas Lietuvos Birutes ketina pakviesti į Palangos parką. B. Traubergienei smalsu, kiek susirinktų Biručių iš visos Lietuvos į Palangą? „Žinome, kad jaunų tikrai yra nedaug. Mūsų klubo jauniausiai narei daugiau kaip 40, o vyriausioji perkopė 65-erius. Gaila, kad dabar šis vardas nebepopuliarus. Mažeikių rajone, berods, prieš penkerius metus užregistruota naujagimė, vardu Birutė. O juk tai vienas iš nedaugelio lietuviškų vardų, kuris neverčiamas į kitas kalbas“, – apgailestauja B. Traubergienė.
Lietuvoje Birutės vardas paplito trečiąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Populiarumo viršūnę pasiekė 1959-aisiais – tais metais šalyje jis suteiktas net 878 mergaitėms.
B. Traubergienė prisimena, kad mokykloje jos klasėje mokėsi keturios Birutės: „Tais laikais šis vardas buvo labai populiarus – gimiau 1950 metais. Negalvojome, kad tai senovinis vardas. Man jis patiko, niekas neiškraipydavo. Be to, visos Birutės buvome aktyvios, gabios, bendraujančios. Nekilo nepatogumų, kaip mus, keturias bendravardes, atskirti, bendraklasiai gal ir pavarde šaukdavo.“
Dabar jai atrodo, kad keturios bendravardės – tai visai nedaug. Birutės yra Birutės – visos smagios, iniciatyvios. „Kai važiuojame į ekskursijas ir pilnas autobusas Biručių, mažiausiai 30, kaip smagu! Šauki Birute – ir visos atsisuka. Svarstėme, kad prie vardo reikėtų pridėti pirmą pavardės raidę, bet kol kas nieko nenusprendėme“, – juokiasi mažeikiškė Birutė Traubergienė.
Įkvėpė vienintelei operai
Balio Dvariono opera „Dalia“ – vienintelis šio kompozitoriaus operos žanro kūrinys. Operos libretas parašytas pagal rašytojo ir dramaturgo Balio Sruogos dramą „Apyaušrio dalia“. 1956 m. ji pastatyta LTSR valstybiniame akademiniame dramos teatre (žr. nuotr. Dalia – Marija Rasteikaitė, Tyzenhauzas – Stepas Jukna) ir Klaipėdos dramos teatre. Veikalo pagrindu tapo 1769 m. Šiaulių ekonomijoje kilęs valstiečių sukilimas. Pagrindinė dramos veikėja Dalia – iš valstiečių tėvų atimta ir užsienyje išlavinta baleto šokėja. B. Dvarioną ypač patraukė Dalios tragizmas: sugriautos merginos svajos, veidmainystėje ir purve prabėgę jaunystės metai ir Dalios protestas prieš moralinį paniekinimą bei skriaudas. Vilniaus operoje Balio Dvariono opera „Dalia“ pastatyta 1959 metais, o 2004-aisiais jos pastatymas vainikavo kompozitoriaus gimimo 100-ųjų metinių progai skirtus renginius.
Žymiausias visų laikų valdovas
Didžiuoju Vytautas vadinamas neatsitiktinai: nors ir netapo nominuotu karaliumi, tai žymiausias visų laikų Lietuvos valdovas. Jo valdymo epocha pasižymėjo reikšmingais darbais ir permainomis įvairiausiose Lietuvos politinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo srityse. Vytauto laikais Lietuva pasiekė didžiausias savo teritorijos ribas, tapo valstybe nuo jūros iki jūros. XV a. antrojoje pusėje lenkų kronikininkas Janas Dlugoszas perdavė amžininkų nuomonę apie Vytautą: „Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi.“ Per 585 metus nuo Vytauto Didžiojo mirties vienaip ar kitaip tęstas jo paliktas Lietuvos savarankiškumo priesakas. Šiandien Lietuvoje jokiai kitai asmenybei nėra sukurta tiek paminklų – arti keturių dešimčių. Aukščiausias valstybinis šalies apdovanojimas – Vytauto ordinas su grandine.
Charizmatiškoji kunigaikštienė
Birutė Vidmantaitė buvo turtingo žemaičių bajoro dukra, kilusi iš Vidmantų, vietovės netoli Palangos. Jos tėvas turėjo keturis sūnus ir vienintelę dukrą Birutę. Matyt, tuo metu šis vardas buvo labai populiarus, jei buvo suteiktas vienintelei dukrai. Tėvas atidavė Birutę į nuotakas kunigaikščiui Kęstučiui, kad suvienytų Lietuvą. Istoriniai faktai rodo, kad kunigaikštienę Birutę nužudė (nunuodijo ar paskandino) jos dėdė Vidmantas. Žmonės dar ilgai prisiminė charizmatišką kunigaikštienę, žavėjosi jos grožiu, gerumu, kilnumu ir dorybėmis. O Bychovco kronikoje užrašyta legenda apie vaidilutę Birutę, kuri gyveno Palangoje ir buvo pasišventusi pagonių dievams. Ją pamatęs kunigaikštis Kęstutis įsimylėjo, pagrobė ir vedė. Birutės sūnus Vytautas vėliau tapo krikščionimi, bet kunigaikštienė Birutė iki mirties liko ištikima savo dievams ir buvo palaidota Palangoje ant kalniuko, kuris ir dabar vadinamas Birutės kalnu.
Rita Šemelytė, „šeimininkės“ korespondentė
