Gertrūda RINKŪNIENĖ
„ŪP“ korespondentė
Gelbėjimo tarnybos nuolat įspėja gyventojus dėl mirtino pavojaus ant plono vandens telkinių ledo. Nepaisant perspėjimų, kasmet skaičiuojamos žmonių aukos. Praėjusią savaitę nuskendo rokiškėnas, tačiau nelaimės pavyko išvengti tvenkinyje įlūžusiam biržiečiui. O Ignalinos r. Strigailiškio k. iš piršlybų grįžtantis briedis nė nemanė skęsti Palaukinio ežerėlyje ir galbūt labiau išsigando gelbėtojų nei šalto vandens.
Praėjusį savaitgalį ugniagesiai gavo Rokiškio policijos komisariato budėtojo pranešimą, jog Rokiškyje, Laisvės gatvėje, ties 17 a. namu ant tvenkinio ledo matyti žmogaus pėdsakų ir lūžimo žymės. Blogiausi įtarimai pasitvirtino: priešgaisrinės gelbėjimo pajėgos už 30 m nuo kranto, maždaug 1,5 m gylyje aptiko nuskendusio 44 metų rokiškėno kūną.
Biržuose, Astravo g., tą pačią dieną pasikartojusi istorija turi laimingesnę pabaigą. Tvenkinyje įlūžusį vyrą dar prieš atvykstant ugniagesiams ištraukė praeivis. Šiems beliko tik padėti įkelti sušlapėlį į greitosios medicinos pagalbos automobilį.
O štai Ignalinos r. Strigailiškio gyventojai sunerimo, išvydę ledo kaustomame Palaukinio ežerėlyje skęstantį briedį! Skubiai į vietą nuvykęs Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Ignalinos agentūros vyriausiasis specialistas Adas Čibiras, išmanantis gyvūnų įpročius ir turėjęs ne vieną susidūrimą su girių karaliais, buvo ramus: gyvūnui pavojus negresia. Briedis, laužydamas maždaug 3 cm ledą, nuplaukė iki ežerėlio vidurio ir plūduriavo pasirėmęs eketės krašto. Pailsėjęs tęsė kelionę, krante „papozavo“ nuotraukai ir atsipūtęs nurisnojo į Petriškės mišką.
Kaip aiškino „ŪP“ aplinkosaugininkas, žvėris turėjo perplaukti ir Gavio ežerą, nes iš Antagavės vasaros ganyklų, pelkučių, krūmynų po rujos keliavo į brandžią girią, kur ieškosis žieminio pašaro: viržių, pušelių, eglaičių viršūnių, kuo visiškai nesidžiaugia girininkai. Pasak A. Čibiro, dėl vairuotojų saugumo Aukštaitijos nacionaliniame parke aptvėrus nemažai kilometrų miško palei kelius, ypač 102-ąjį Vilniaus–Zarasų, žvėrys eina per gyvenvietes ir miestus. Galingi briedžiai nebaikštūs, nes mūsų miškuose jie priešų neturi, todėl eina vedami tikslo ir tik į priekį.
Tačiau to nepasakysi apie populiarėjančias pralaidas – betono tunelius po keliais. A. Čibiro teigimu, toks žvėris kaip briedis niekada neis į uždarą tunelio erdvę. Aplinkosaugininkas ir medžiotojas sakė tyrinėjęs pėdsakus tuneliuose ir radęs, kad smėlio taku prabėgta tik lapės ir janoto. Pašnekovo teigimu, kelininkams vertėtų pirmiausia išsiaiškinti tunelių rengimo tikslingumą. Viadukai virš kelių – brangesnis, bet prasmingesnis dalykas, tuneliai – ne toks geras sprendimas. Ignalinos r. nebūna savaitės, kad keliuose nežūtų viena ar kelios stirnos.
Nuo plaukiko briedžio strigailiškėnai laikėsi atokiau. Mat A. Čibiro praktikoje yra tekę vaduoti briedį, bemaž pora savaičių kentusį brakonierių kilpoje. Gelbėjimo darbas vos nekainavo kolegos gyvybės. Kaip teigia žinovai, briedžio smūgis gali perverti žmogų kiaurai, į šipulius suskaldyti 20–30 cm skersmens medį. Tąsyk iš kilpos išvaduotas apdujęs briedis puolė net dviejų dešimčių metrų atstumu atsitraukusius vyrus ir vos nenutrenkė vieno iš jų. Visagine pasakojama, kad į miesto vaikų darželį užsukęs briedis be ceremonijų išmalė langą ir perėjęs koridorių išėjo savo keliais kitoje pastato pusėje.
Dariaus ŠVILPOS nuotrauka
