11 pralaimėjimų iš eilės – taip atrodė rekordinis Utenos „Juventus“ košmaras, kurį komandą išgyveno iki rungtynių su Klaipėdos „Neptūnu“.
Būtent pastarosios leido pagaliau išbristi iš duobės ir įgyti daugiau optimizmo prieš lemiamą LKL, kurią remia „Betsson“ sezono atkarpą.
Nuo sausio pabaigos iki gegužės pradžios – tiek užtruko uteniškių pergalės laukimas.
„Daug dalykų sunku paaiškinti, daugeliui dalykų galima rasti pasiteisinimus. Tai buvo įvairių dalykų mišinys“, – paaiškinimą rasti bandė Paulius Valinskas.
Jis džiaugiasi, kad nepaisant visko, išbandymus komanda atlaikė ir dabar su Laimonu Eglinsku priešakyje sieks gerinti nuotaiką prieš atkrintamąsias.
Tiesa, šiuo metu Utenos komandos situacija nėra lengva: ji žengia septinta (9-19), o ant kulnų lipa „Jonava Hipocredit“ (8-21) bei Kėdainių „Nevėžis-Paskolų klubas“ (8-21).
„Turime galvoti apie atkrintamąsias ir tam ruoštis. Pasitikėjimo niekas neatims. Reikia mažiau šnekėti, viską rodyti aikštėje žaidimu, bet apie tai, kad galime likti už atkrintamųjų ribų, minčių nelabai yra. Reikia žiūrėti savęs, jei atrodysime taip, kaip turime, viskas bus gerai“, – pasitikėjimą rodo Utenos ekipos atstovas.
Utenos komanda jau šį vakarą žais svarbias rungtynes prieš „Šiaulius“. Jų pradžia – 18.30 val., jas stebėkite BTV ir „Telia Play“.
– Pauliau, ar po pergalės prieš „Neptūną“ komandai nukrito šiokia tokia našta nuo pečių, kad pagaliau pavyko nutraukti nesėkmių seriją?
– Taip, laimėjus smagu. Gal rungtynių metu kažkiek jautėsi nervingumas, net kai turėjome plius 15, kad nepaleistume to. Faktas, laimėti smagu, bet nėra to jausmo, kad atėjo palengvėjimas ir galima atsipūsti. Tikrai to nėra. Kai atėjo Laimonas, dabar dar didesnė motyvacija treniruotis, kreipti dėmesį į detales, bent jau man asmeniškai. Norisi sėkmingą seriją tęsti.
– Šios pergalės laukti reikėjo kelis mėnesius. Ar tie pralaimėjimai labai slėgė ir kuriuo etapu pradėjote justi didesnį nerimą, kad ši serija gali užsitęsti?
– Sakyčiau, kad tada, kai pralaimėjome visą ratą ir kai kritome prieš „Jonavą Hipocredit“ ir „Gargždus“ namie. Tada buvo visiškai prastai, supratome, kad taip nebegali tęstis. Aišku, turbūt tikėjomės asmeniškai tai išgyventi, galiu kalbėti tik už save, bet kažkur paleidome rungtynes, kažkur nepasisekė. Labai tikiu krepšinio karma, kai viską darai teisingai, tau sekasi aikštelėje, o kai priimi neteisingus sprendimus visur, tau ima nesisekti ir ant parketo. Ir iš tikrųjų, mums tos sėkmės ėmė trūkti. Kas žiūrėjo rungtynes, tikrai matė, kad tarpais mums nesisekė, krepšinio Dievai nebuvo mūsų pusėje, nors tai nėra pasiteisinimas. Žaidėme prastai, faktas, bet ir sėkmė nusisuko lyg tyčia. Reikia tą karmą susigrąžinti ir tikiuosi, kad eisime geresniu keliu.
– Jonaviečiai lyg į pagalbą pasitelkė kleboną, gal reikėjo ir jums?
– Nežinau, visi turi savų dalykų, aš tokiais nelabai tikiu (Juokiasi). Viską reikia parodyti aikštelėje, manau, gavome pozityvo pliūpsnį, pasitikėjimo, grįšime į normalias vėžes ir atrodysime taip, kaip turime.
– Sakote, kad net pirmaujant trūko užtikrintumo savimi. Ar būtent rekordinė nesėkmių serija išmušė iš uteniškių tą tikėjimą savo jėgomis?
– Visi skirtingai išgyvena tuos dalykus. Man atrodo, kai eini žaisti, viskas pasimiršta ir pasitikėjimas lieka toks pats. Reikia jį turėti, reikia pasitikėti komanda, nes bus neįmanoma žaisti. Buvo ne tiek nepasitikėjimas, kiek jausmas, kad negalime sau leisti atsipalaiduoti. Nes buvo daug rungtynių, kur turėjome tą 15 taškų pranašumą – prieš „Rytą“, „Lietkabelį“, „Žalgirį“ – bet vis to neišlaikydavome. Viduje vis kirbėjo, kad negalime nė trupučio atsipalaiduoti.
– Kuri nesėkmė jautėte, kad komandai ir jums asmeniškai per galvas kirto labiausiai?
– Turbūt pastarosios 3–4 rungtynės, kur tikrai turėjome jas laimėti, visi to tikėjosi. Nemalonus jausmas, kaip akmuo širdyje, prireikė laiko jo nusikratyti. Gauni nokdauną, reikia kelių dienų, stotis ir kautis, čia krepšinis, sportas, visi turi blogų atkarpų. Nieko neprigalvosi.
– Tas pats treneris K.Kemzūra ne sykį įvardino, kad jam sunku rasti tokio periodo priežastis. Ar priežastis randate jūs?
– Daug dalykų sunku paaiškinti, daugeliui dalykų galima rasti pasiteisinimus. Tai buvo įvairių dalykų mišinys. Galbūt apie tai būtų etiškiau kalbėti po sezono, ne dabar, kai liko daug rungtynių.
– Kiek komandai persiduoda tas trenerio dvejojimas ir neužtikrintumas, kuomet jis neslėpė, kad nežino, kaip pakeisti situaciją?
– Manau, atsakomybę neša visi, ir žaidėjai, ir treneriai. Visi savotiškai išgyvena ir yra emocionalūs. Kai išgyveni tokią seriją, stengiesi kaip į manoma atsiriboti nuo visų interviu, podkastų, nes tiesiog kai kuriuos tai gali paveikti tik dar labiau neigiamai.
– Sakoma, kai komandos išgyvena krizes, labai pasijaučia vietinių žaidėjų svarba. Ar taip buvo ir „Juventus“?
– Žinoma, tų pokalbių būdavo ir esu 100 proc. įsitikinęs, kad komandoje privalo būti vietinių žaidėjų branduolys. Nes niekas negali geriau suprasti komandos ar pralaimėjimų reikšmės miestui, žmonėms. Legionieriai vis tiek išvažiuoja, atvažiuoja, jiems tai pasimiršta lengviau, nors tikrai negaliu pasakyti, kad nerūpi – rūpi. Tiesiog vietinių žaidėjų įtaka klubui yra begalinė. Kai kuriuos dalykus jie paaiškina, užveda pokalbius, kai to reikia, ypač, kai sunku, ir aikštelėje, ir už jos ribų. Kartais tai gal net yra nuvertinama.
– L.Eglinskas vos prisijungęs stebėjosi, kad jūsų rūbinę rado vieningą ir be didesnių problemų. Kaip pavyko tai išsaugoti?
– Nes komandoje tiek lietuviai, tiek legionieriai tikrai gerų charakterių. Gerai sutariame tarpusavyje, sakau atvirai, rūbinėje nėra jokių pykčių ar kaltinimų. Gali būti emocionalių pokalbių, bet niekada nebuvo konfliktų. Tai išlaikė mus, sakėme, kad jei pradėsime kaltinti vieni kitus, visi susiskaldysime ir bus praktiškai nebeįmanoma pagerinti žaidimo. Tai mus ir išlaikė iki galo.
– Ugnius Nikitinas vienam mačui buvo įmestas į ugnį, kai stojo vadovauti klubui. Kaip visi palaikėte šį jauną trenerį?
– Manau, kad Ugnius susitvarkė labai gerai, tikiu, kad vieną dieną jis taps labai geru treneriu. Jis perėmė vairą labai užtikrintai, žaidėme rungtynes ir jis turėjo savų minčių, o mūsų kapitonas jam pasakė, kad tikrai juo pasitikime. Ką pasakys – tą darysime. Tą trumpą periodą jis suvadovavo užtikrintai ir tikiu jo ateitimi vyr. trenerio poste.
– Ko per šį trumpą laiką Utenai įnešė L.Eglinskas – daugiau psichologinio impulso ar labiau permainų ant parketo?
– Faktas, kad treneris neturi tiek laiko, kad įvestų daug naujovių. Rungtynių liko nedaug, pasiruošti joms yra po 2–3 dienas. Jis įvedė kelias taktines naujoves, bet labiau jaučiasi jo begalinė energija, motyvacija, noras įrodyti, įpūsti pasitikėjimo, jog nesame ten, kur turime būti. Jis turi savo žaidimo braižą, kuris man asmeniškai patinka, žinau, kaip būdavo sunku žaisti prieš „Nevėžį-Paskolų klubą“, kuris visad buvo pasiruošęs, agresyvus, greitas ir gynyboje, ir puolime. Bandome atsikratyti tos statikos, žaisti greičiau, agresyviau gintis ir kiek įmanoma perimti Laimio braižą.
– Per visą šį LKL, kurią remia „Betsson“, sezoną būtent pastarasis mėnuo jums buvo vienas geresnių. Kaip manote, su kuo tai susiję?
– Nežinau, nieko nekeičiau, tiesiog laukiau, tam tikruose sezono perioduose nesijaučiau patogiai. Žinojau, kokiame lygyje galiu žaisti ir supratau, kad turiu išlaukti geresnės atkarpos. Taip ir gavosi. Komandoje vyko rotacijų pasikeitimai, dar visokių niuansų ir laukiau ir išlaukiau.
– Kaip išgyvenote tas atkarpas, kai jautėtės ne tiek patogiai?
– Gal visko po truputį, vis tiek man nebe 20 metų, žinau, kaip tvarkytis su prastesnėmis atkarpomis. Dirbi, darai savo darbą, tai, kas priklauso nuo tavęs, ir tiek.
– Iškovojote svarbią pergalę prieš klaipėdiečius, bet laukia itin atsakinga atkarpa, kuri nuspręs galutinę jūsų poziciją. Ypač svarbios bus akistatos su Jonavos ir Kėdainių klubais. Kaip esate nusiteikę šiai atkarpai?
– Nežiūrime toli, žiūrime į tai, su kuo žaisime dabar, rungtynes po rungtynių. Žinome puikiai, kad dabar kiekvienas mačas mums kaip finalas, norime gerinti žaidimą, ruoštis atkrintamosioms ir tiek. Žinant mūsų situaciją, tolyn dairytis nėra ko. Žaidžiame paskutinį reg. sezono namų mačą, reikia jį laimėti, tada žiūrėsime, kas lauks toliau.
– Koks yra receptas nugalėti artimiausius jūsų oponentus „Šiaulius“?
– Nieko protingo nepasakysiu: svarbu sustabdyti jų lyderius, nes jų žaidimui diriguoja mažiukai su kamuoliu. Jų greitos atakos, visi jaučiasi gerai, turi žalią šviesą mesti, tad reiks juos privesti jaustis nepatogiai ir lėtinti žaidimą. Jei mus sugebės apžaisti 5×5, tada paspausime rankas, bet svarbiausia neleisti jiems jaustis komfortiškai.
– Jau kalbate apie atkrintamąsias, nors situacija LKL, kurią remia „Betsson“, turnyro lentelėje vis dar trapi. Šalia žengia tiek Jonavos, tiek Kėdainių ekipos, tarpusavio akistatos gali daug ką pakeisti. Ar vis tik nekyla nerimo, kad čia dar visko gali nutikti?
– Turime galvoti apie atkrintamąsias ir tam ruoštis. Pasitikėjimo niekas neatims. Reikia mažiau šnekėti, viską rodyti aikštėje žaidimu, bet apie tai, kad galime likti už atkrintamųjų ribų, minčių nelabai yra. Reikia žiūrėti savęs, jei atrodysime taip, kaip turime, viskas bus gerai.
