Tikimasi, kad transplantacijos laukiančiųjų sąrašai sutrumpėtų, jei Lietuvoje būtų įdiegtas naujas donorystės modelis – neplakančios širdies donorystė. Iki šiol mūsų šalyje yra įteisinta organų donorystė po smegenų mirties ir gyvoji donorystė, kai recipientui persodinamas gyvo donoro – giminaičio ar sutuoktinio – inkstas ar dalis kepenų. Donorų organų ir audinių Lietuvoje nuolat laukia daugiau kaip 400 recipientų. Kai kuriems iš jų pavyksta sulaukti transplantacijos, kai kurie jos taip ir nesulaukę, deja, miršta.
Kol kas donorystė – tik po smegenų mirties
Mirštantis žmogus reanimacijos skyriuje gaivinamas, taikant sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas gaivinimo priemones ir procedūras: gyvybinės funkcijos bandomos atstatyti taikant šiuolaikinius medicininius metodus – krūtinės masažą, defibriliaciją (gydymo metodas, kai širdies skilvelių arba prieširdžių virpėjimas pašalinamas vienkartiniu trumpu elektros impulsu), dirbtinę kraujotaką, plaučių ventiliaciją, vaistus, šalinančius priežastis, dėl kurių pacientą ištiko tokia būklė.
Tačiau jei paciento reanimacijos skyriuje atgaivinti nepavyksta, konstatuojamas žmogaus mirties faktas. Jis konstatuojamas dviem atvejais: įvykus smegenų mirčiai (pvz., patyrus galvos traumą, insultą ir pan.) arba sustojus kvėpavimui ir nutrūkus kraujotakai (pvz., patyrus infarktą ir pan.).
Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius teisės aktus įvykus smegenų mirčiai ir konstatavus mirties faktą, mirusiojo audiniai, organai gali būti paaukoti donorystei (donorai po smegenų mirties). Tuo tarpu konstatavus mirties faktą, kai sustoja kvėpavimas ir nutrūksta kraujotaka, t.y., kai sustoja širdis (neplakančios širdies donorai) – tokių asmenų audiniai ir organai transplantacijai nėra imami, nes tokios teisinės galimybės galiojantys įstatymai nenumato.
Būtina taikyti naują modelį
Pastaruoju metu išsivysčiusiose pasaulio šalyse (Lietuvoje – taip pat) mažėja žmonių, kuriems mirties faktas konstatuojamas įvykus smegenų mirčiai. Pagrindinės priežastys – sėkmingesnė trauminių sužalojimų prevencija, mažėja autoįvykių, nelaimingų atsitikimų darbe ir pan. Taip pat tobulėja šių sužalojimų diagnostika ir gydymo taktikos. Tuo tarpu pacientų, kuriems reikalinga transplantacija, skaičius kasmet vis didėja, nes į laukiančiųjų transplantacijos sąrašą įtraukiama vis daugiau vyresnių pacientų, kuriems diagnozuotos ir gretutinės ligos, kuriomis sergant anksčiau transplantacijos nebuvo įmanomos.
Siekiant, kad būtų išgelbėta kuo daugiau transplantacijos laukiančių žmonių gyvybių, būtina ieškoti galimybių, kaip skatinti donorystę. Vienas tokių būdų – taikyti ir neplakančios širdies donorystės modelį. Lietuvos gydytojai jau yra pasirengę šį metodą pradėti taikyti praktikoje – tereikia sukurti įstatyminę bazę. Šią vasarą sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė parlamentarams pristatė Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimo projektą, kuris bus svarstomas Seimo komitetuose. Jei komitetai šiam projektui pritars, jis bus priimtas Seimo posėdyje ir Lietuvoje bus įteisinta galimybė ruošti neplakančios širdies donorus
Tikimasi, kad mažės artimųjų atsisakymas donorystei
Taikant neplakančios širdies donorystės modelį, recipientui gali būti persodinti tie patys organai ir audiniai, kaip ir donorystės po smegenų mirties atveju, išskyrus širdį.
Tikimasi, kad įdiegus šią naujovę mažės ir artimųjų atsisakymas donorystei: žmonėms suvokti mirtį yra paprasčiau, kai žmogaus širdis nustoja plakti. Konstatavus smegenų mirtį, širdis, palaikoma medikamentų, kurį laiką dar plaka, nors žmogus yra miręs.
Neplakančios širdies donorystė ypatinga dar ir tuo, kad donorinių organų išlaikymas turės būti kitoks nei organų išlaikymas po smegenų mirties: donoriniai organai gali būti tinkami transplantuoti, jei jie aprūpinami krauju – maistinėmis medžiagomis ir deguonimi. Tam reikalinga dirbtinė kraujotaka, kuri yra pajungiama, kai nepavyksta atstatyti širdies veiklos.
Neplakančios širdies donoro organai gyvybingi gali būti trumpesnį laiką nei konstatavus smegenų mirtį.
Atsiliekame nuo pažangaus pasaulio
Lietuva – viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, kurios nevykdo neplakančios širdies donorų organų ruošimo programos. Pavyzdžiui, Čekijoje tokia programa pradėta įgyvendinti 1972 metais, Nyderlanduose – 1981 metais, Jungtinėje Karalystėje – 1989 metais, Latvijoje – 1992 metais.
Nuo 2000 iki 2008 metų Jungtinėje Karalystėje buvo paruošti 1 005 neplakančios širdies donorai, Latvijoje nuo 2004 iki 2008 metų – 58 neplakančios širdies organų donorai. Jungtinėje Karalystėje neplakančios širdies donorai sudaro 40 proc. visų donorų, Latvijoje – 60 proc.
Statistika apie transplantacijos laukiančiuosius
2015 m. rugsėjo 1 d. duomenimis, Lietuvoje organų ir audinių transplantacijos laukia 432 recipientai, 100 iš jų – laikinai ne recipientai (jiems dėl tam tikrų priežasčių kol kas transplantacijos atlikti negalima). Inkstų persodinimo laukia 179 recipientai, iš jų 1 vaikas, širdies – 34 recipientai, iš jų 2 vaikai, plaučių – 8, širdies ir plaučių komplekso – 6, kasos ir inksto komplekso – 6, kepenų – 60, iš jų 11 vaikų, ragenos – 139, iš jų 3 vaikai.
