Maltos ordinas kasmet rengia tarptautinę vasaros stovyklą neįgaliam jaunimui. Ji vyksta vis kitoje šalyje, vis kitame mieste. Šiemet liepos 22–29 dienomis ji – Austrijoje. Čia tokia stovykla 1984 m. buvo suorganizuota pirmą kartą, dabar po 33 metų ji grįžta į šią šalį ir laukia svečių iš daugiau kaip 25 šalių – atvyks 500 neįgalių jaunų žmonių ir maltiečių savanorių.
Buvusių stovyklų dalyviai iš kelionės grįžo kitokie
Iš Lietuvos į „Malta Camp 2017“ vyksta 4 neįgalieji ir 5 padėjėjai savanoriai, o visai mūsų šalies delegacijai jau ne pirmus metus vadovauja maltietė savanorė Karolina Karpova. Paklausta, kokios įtakos tokios stovyklos turi neįgaliam jaunimui, kaip jos paveikia gyvenimus, Karolina pasakoja neįtikėtinus dalykus. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus stovykla vyko Prancūzijoje, į ją buvo pakviestas raumenų atrofija sergantis ir tik vežimėlio pagalba judantis Remigijus. Tačiau vaikinas negalėjo susimokėti net minimalios sumos – itin sudėtingos šeimyninės aplinkybės pasiglemždavo visą neįgaliojo pašalpą. Delegacijos vadovė pagalbos kreipėsi į draudimo bendrovės BTA direktorių, kuris asmeniškai padengė visas kelionės bei stovyklos išlaidos. Tai sužinojęs vaikinas ištarė: „Nuo šiol aš norėsiu atsikelti kiekvieną rytą“. Karolina šiuos žodžius įsiminė visam gyvenimui ir džiaugiasi, kad Remigijus šiuo metu turi darbą, tikslą ir noriai bendrauja.
Kitas praėjusių stovyklų dalyvis – Česlovas. Jaunuolis daug metų dėl savo negalios nebuvo išėjęs iš namų, ji kankino sunki depresija, viskam trūko ryžto, motyvacijos. Stovyklos organizatoriai iki paskutinės minutės baiminosi, ar Česlovas nepalūš, ar neatsisakys kelionės. Viskas baigėsi itin sėkmingai – vaikinas išvyko į stovyklą, o po jos taip pasikeitė, taip atsigavo, kad dabar pats motyvuoja negalią turinčius žmones, atvyksta į maltiečių rengiamą neįgaliųjų stovyklą prie jūros jau ne tik kaip dalyvis, bet kaip mentorius.
Panašių istorijų daug. Karolina su visais dalyviais palaiko ryšį, skatina bendrauti. Prieš kurį laiką dalyviai vyko į Kauną jungtuvių progą pasveikinti buvusios stovyklautojos Jurgos. Mergina po autoavarijos Lenkijoje neteko abiejų kojų, buvo palūžusi, o pamačiusi, kaip stovykloje panašaus likimo jaunimas džiaugiasi gyvenimu, moka ilsėtis, siekti tikslo, atsigavo, susigrąžino pasitikėjimą. Dabar Jurga jau jauna mama – augina vaikelį, turi mylimą žmogų, skatina ir kitus jaunus žmones nepalūžti, neužsidaryti.
Tačiau tokios stovyklos keičia ne tik neįgaliųjų gyvenimus. Jos svarbios ir maltiečiams savanoriams, kurie vyksta kaip pagalbininkai. Apie tokius žmones daug nekalbama, bet būtent nuo jų priklauso, kaip jausis pirmą kartą į kelionę išsiruošęs neįgalus jaunuolis, kaip jam seksis bendrauti su kitų šalių atstovais – juk gąsdina kalbos barjeras, kultūriniai skirtumai, neįprastas fizinis krūvis. Visos šios ir daugelis kitų problemų gula ant savanorių pečių, kurie į stovyklą vyksta savo lėšomis ir savo atostogų metu. Paklausta, ar nesunku, ar nepavargsta, Lietuvos delegacijos vadovė Karolina atsako: „Jei nors vienas iš stovykloje pabuvusių neįgaliųjų pakeis savo gyvenimą, vadinasi, verta buvo visa tai daryti“.
Šiųmetinės delegacijos nariai – niekad panašiose stovyklose nebuvę
O dabar apie šių metų delegaciją, vykstančią į stovyklą Austrijoje. Viena jos narių – Indrė iš Ukmergės. Merginos negalios diagnozė – spazminis cerebrinis paralyžius. Su ja gyvena nuo gimimo. O gimti Indrė skubėjo – į pasaulį atėjo 2 mėnesiais anksčiau. Nors gydytojų prognozės nebuvo optimistinės, dėl tvirto noro gyventi Indė skaičiuoja jau 27-uosius savo metus. Kad ir neįgaliojo vežimėlyje, kad ir ne savo kojomis, mergina drąsiai žengia per gyvenimą ir siekia būti savarankiška, aktyvi.
Apie Maltos ordino organizuojamą stovyklą sužinojo visiškai atsitiktinai – naršydama „Facebook“ aptiko anketą, užpildė ir gavo kvietimą vykti. „Apie maltiečius žinojau iš įvairių jų rengiamų akcijų, aš ir mano artimieji visada atsiliepdavome į kvietimus auka prisidėti prie senelių maitinimo ar piligriminių kelionių, dabar maltiečiai atsiliepė į mano prašymą…“ Kelionė į stovyklą Austrijoje – Indrės pirmoji kelionė į užsienį. Ji tikisi sutikti stiprių ir įkvepiančių bičiulių, su kuriais galės bendrauti ir stovyklai pasibaigus.
Merginą labai palaiko šeima. „Mano šeima – mano jėga, – sako ji. – Nuostabiausi žmonės. Be jų nebūčiau tiek nuveikusi. Šiuo metu gyvenu su seneliu ir mama. Senelis garbaus amžiaus (88 metų), tačiau vis dar guvus, vis dar sodininkaujantis. Mama – jai patys gražiausi žodžiai – vienintelė ir nepakartojama…“
Dar vyksta Sandra, kilusi iš Pakruojo, o šiuo metu gyvenanti Vilniuje. Būdama 19 metų ji pateko į avariją, kurios metu lūžo kaklo slanksteliai – nuo to laiko jau 7 metus mergina juda neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau nepalūžo. Pati 
būdama neįgali, Sandra padeda kitiems. Ji dirba socialine darbuotoja su vaikais ir suaugusiais, turinčiais sunkią ir labai sunkią protinę negalią, autizmo ir intelekto sutrikimų. Nors laisvo laiko lieka nedaug, nes studijuoja Edukacinių technologijų valdymą, mergina dar užsiima savanoryste. Tad apie stovyklą sužinojo ne ieškodama pagalbos, bet siekdama surasti informacijos apie veiklą.
Sandrai nėra tekę būti panašiose stovyklose ir dar svetur. Ji tikisi parsivežti naujovių ir idėjų, kurias galėtų pritaikyti savo darbe, tikisi įgauti daugiau pasitikėjimo. „Austrijoje būti neteko, tikiu, kad ten labai gražu, tačiau Lietuvos į nieką nekeisčiau“, – tvirtai atsako mergina, paklausta ar negalvoja apie gyvenimą svečioje šalyje.
Ketvirtas Lietuvos komandos narys – Andrejus. Jo neįgalumo diagnozė – cerebrinis paralyžius nuo gimimo. Jis maltiečius jau pažįsta – kartu keliavo į piligriminę kelionę, tad pakalbintas vykti į stovyklą Austrijoje, nedvejodamas sutiko. „Ryšiai su maltiečiais jau patikrinti ir užgrūdinti sunkios kelionės metu, – juokauja vaikinas.
Stovyklose svetur vaikinas nėra buvęs, o draugų užsienyje susirasti labai norėtų. Tikisi pagerinti anglų kalbos žinias, kad galėtų laisviau bendrauti.
Jūsų pagalba gali suteikti daugiau pasitikėjimo ir vilties
Visa komanda į Austriją vyks specialiu pritaikytu mikroautobusu, kurį vairuos maltiečiai savanoriai. Apsistos Zalcburge – viename nuostabiausių miestų pasaulyje, dėl savo architektūros vadinamu „Šiaurės Roma“. Čia stovyklautojams numatyta ekskursija, pažintis su Hohensalzburgo tvirtove, įspūdinga katedra, vieta, kur gimė Mocartas, Mirabell rūmais ir kt.
Visi stovyklos dalyviai tvirtina, kad aplankyti kitas šalis, pasisvečiuoti ar net pasimokyti būtų puiku, bet gyventi nori savo gimtinėje. Tik Lietuvoje jie tikisi lankstesnio požiūrio į žmones su negalia, didesnio prieinamumo visomis prasmėmis, o patys sau linki siekti palankesnių gyvenimo sąlygų ir naujų iššūkių.
Padėkime jauniems neįgaliems žmonėms nors kartą gyvenime savaitei išvykti į tarptautinę stovyklą, pabendrauti su likimo draugais užsieniečiais, patirti naujų galimybių. Pagaliau tiesiog atgauti pasitikėjimą, atsikratyti slogių minčių. Tegul tai bus šviežias impulsas, įkvėpimas nepalūžti.
Prisidėkime auka prie jų kelionės, paskatinkime juos siekti ir nugalėti.
Neįgaliųjų stovykla rūpinasi ir aukas jai renka maltiečiai http://maltieciai.lt/aukoti/
Aukoti galima ir į a. s. LT29 4010 0424 0397 4431 (mokėjimo paskirtis: neįgaliesiems)
