Į visus be išimties Aukštaitijos rajonus atslinkusi afrikinio kiaulių maro grėsmė verčia imtis alternatyvių šakų, o avininkystė prieinama greičiausiai. Tačiau dažnas avis auginantis ūkininkas atsidūsta, jog vilnas tenka arba užkasti, arba sudeginti, nes mažai kas jas perka. Juk lengviau atsivežti iš Naujosios Zelandijos ar dar iš toliau, nei perdirbti savąją, nors ši ir tautinio paveldo sertifikuotų gaminių žaliava.
Utenos miesto šventės amatų kiemelyje sutikta Jolita Juneliūnienė, velianti veltinius iš lietuviškosios Romanovų veislės avių vilnos, maloniai nustebino: gal senasis amatas paskatins jo imtis ir kitus?
Apie genus
Ignalinoje užaugusi, Utenos krašto marti Jolita Jakutytė-Juneliūnienė su vilna pradėjusi žaisti, anot jos, iš neturėjimo ką veikti. Su šeima gyvenusi anytos namuose Kuktiškėse tenykščius išmokė velti šlepetes, tačiau meniškos prigimties moteriai vis rūpėjo imtis ne visai to, ką mėgsta kiti. Ir užsispyrė pati išmokti velti anųjų laikų senovinius veltinius. O kai tėvukas sužinojo, priminė, jog tokius pačius veldavo josios močiutė, iš kurios, šimtadarbės, anūkė paveldėjo gabumus įvairiausiems rankdarbiams, ir vis aniesiems, senovės laikų.
Jolitai, miesčionkai, veltinių avėti neteko, todėl priminiau, jog anieji nuo mano vaikystės laikų, kai mokyklon už keturių kilometrų tekdavo išbristi per pusnių vėpūtinius, bemaž per 50 metų niekuo nepasikeitę. Ir kaliošai tokie patys, iš vidaus akinantys ryškiai rožinės spalvos šiltinimo medžiaga.
– O kaliošai baltarusiški, – pastebi Jolita, – jie pigesni. Antraip iš viso nepirktų, nes, išgirdę veltinių kainą, tuoj ima aimanuoti: kaip brangu. O kartą poliklinikoje eilutėje drauge lūkuriuojanti moteris iš viso pribloškė: mačiau mugėje veltinius pardavinėjo, taigi namų darbo, o plėšia kaip už fabričnus… Visame pasaulyje rankų amato dirbiniai vertinami, o pas mus? Laimė, kad tautinis paveldas juos reabilituoja.
Apie darbą
Rimčiau prekiauti pradėjusi prieš trejus metus, kai kiek prasigyvenusi iš savojo amato, pradėto nuo nulio. Ką už gaminius gaunanti, visa iki lito ar dabar euro – vėl atgalios: vilnai, kurpaliams nusipirkti, paskui ir vitrinoms susitaupė, ir palapinei prekiauti. Nors prasitaria, kad be vyro Andriaus ir moralinio, ir materialinio palaikymo josios įgeidis būtų žlugęs. Rankų nepaskubinsi, todėl su pora veltinių užtrunka daugiau nei dvi dienas. Tenka jas pailsinti, kai nusvarina vis nuo vandeniu sulaistomos vilnos sunkėjantys ruošiniai. Paskui ant rankos mūvint formuojamą aulą, iki kraujo nusibrūžina dilbis. Nuo išmuilintos vilnos nusibraižo ir pirštų galiukai: pagalvėlės pasidaro tokios slidžios, kad ruošiant valgį lėkštės iš rankų slysta… Pačias pirmąsias kelias poras moteris vėlė be kurpalio, kol užsidirbo jiems. O pirkėjai nė nepastebėjo: tokia tobula forma išėjo, nes vilna paslanki – rankų klauso, tik nelabai pagaili. O apsisaugoti nėra labai kuo. Viena draugė parūpino net veterinarines ilgariešes pirštines. Dilbiui gerai, bet per polietileną nejaučianti vilnos, o prakirpus pirštų galiukus prilenda muilo, slysta.
Apie kainas
Jei ne leliūniškė Alena Trumpienė, laikanti lietuviškas avytes, iš jų vilnos ir siūlus verpianti, ir parduodanti vėlimui, vargiai Jolita būtų ėmusis ją emocionaliai užkrėtusio amato.
– Labai gražiai ji man vilną paruošia, – džiaugėsi vėlėja, – bet kai išsikalbėjome, kapeikos jai lieka. Ir išplauti reikia, ir karšimas kainuoja. Mokėjau dar litais dvidešimt penkis už kilogramą. Vyriškų veltinių porai kilogramo per mažai. O kurpalių porelę gausi už 32 eurus, ir tų jau mažai kas gamina. Turiu vietelę Vilniuje ir džiaugiuosi.
Rimtų (taip juos pavadino vienas užsakovas) veltinių pora kainuoja 73 eurus. Medžiotojai, žvejai raukosi: per brangu, nors sveikata neįkainojama. Beje, geliančių kojų skausmui numalšinti užsisako ir pusveltinius: auliukais virš kulkšnies. Ir mažuliams, vos vaikščioti pradėjusiems, perka mamos. O tokiam kurpalio nepritaikysi: tenka pirštais suformuoti. Jolita velia ir kepures, kurias dažniausiai perka pirčiai, o pati pasidžiaugia netikėtais atradimais.
– Vartydama senovines amatų knygas, – pasakojo, – aptikau, kad nešiojo jas arklininkai, net nuotraukų radau. O vieną šaltą pavasarį per Kaziuko mugę taip sustirau, kad netverdama užsimaukšlinau savo nuveltąją ir… sušilo visas kūnas. Grįžusi jau internetan nėriau ir atradau, kad taip suaktyvintos galvos kraujagyslės užkaitina visą kūną. O mūsų vyrai vis plikomis galvomis vaikšto, ir vis anksčiau praplinka…
Apie avėtojus
Iš mugių užtektų uždarbio tik vilnai nusipirkti, gelbsti internetiniai skelbimai. Tų paminėtųjų rimtų veltinių užsisakė vilnietis, nusipirkęs sodybą Aukštaitijoje. Sakė mėgstantis bet kokiu oru būti gamtoje. Labiausiai nustebino ūkininko iš Norvegijos, laikančio aveles, užsakymas su prašymu: atsiųsti viso vėlimo proceso nuotraukas. Išpildė užsakymą su kaupu. Savo paskyroje Jolita vis dar užtinka padėkas.
– Gal jis pats norėjo išmokti velti? – svarsto Jolita. – O man pamokų negaila. Kai aš pati vienos pažįstamos, jau vėlusios, paprašiau pamokyti, kalbą šonan nusuko, o jos pavydas dar didesnį norą pakurstė išmokti pačiai.
Kai pernai arktinis sūkurys sustingdė Jungtines Amerikos Valstijas, J. Juneliūnienės lietuviškus veltinius įvertino net amerikiečiai. Visa bėda, pasak jos, kad Amerika per toli: siuntiniai per ilgai užtrunka.
– Aš savo vyrui dėkinga, kad vis dar kvėpuoju šiuo labai mėgstamu, iš tiesų per mano močiutę net iš anapusinio pasaulio tarsi palaimintu užsiėmimu. Iš amato išgyventi beprasmiška, bet smagumas atperka. Juk mano veltiniai ne prasti, su tautinio paveldo dokumentais: lietuviški ir iš lietuviškos avytės vilnos…
Regina STUNDIENĖ, „ŪP“ korespondentė, Autorės ir Jolitos JUNELIŪNIENĖS asmeninės nuotraukos
