Seimo narių galvose vis dar vyksta vidinė kova, ką nuspręsti dėl alkoholio pardavimo degalinėse. Uždrausime prekiauti – bus atleisti 500 žmonių, o ir Konkurencijos tarybos spendimui bus prieštaraujama. Neuždrausime – neužsidėsime „varnelės“ prieš rinkėjus, kad bandėme kovoti su alkoholizmu.
Kiekvienoje srityje turi dirbti specialistai, išmanantys savo darbo specifiką, tačiau tenka klausyti, kaip daugiausiai kalba ne specialistai, o tie, kurių pagrindinis siekis rėkti garsiau ir sulaukti kuo daugiau visuomenės dėmesio. Ypač, jeigu netrukus bus proga tą dėmesį išnaudoti Seimo rinkimų kampanijoje. Taip valdžios atstovams šauna mintis išnaudojant šiuo metu aktualią temą priimti įstatymą, kuris neatneš jokios realios naudos, bet galima bus sakyti, kad „mes stengėmės, kovojom“.
Keista, kad tiek daug protingų žmonių vis dar švaistosi argumentais, jog „degalinė yra tik degalinė“ ir joje reikia prekiauti tik degalais ir nieku kitu. Vadovaudamiesi tokia logika, turėtume uždrausti telefonais fotografuoti, rašyti el. laiškus, naršyti internete ar klausytis muzikos. Juk tai telefonas, kuriuo galima tik skambinti. Kitiems darbams yra fotoaparatas, kompiuteris ar muzikos grotuvas. Koks likimas turi ištikti spaudos kioskus? Juk tai spaudos, o ne kavos, vandens, užkandžių ar cigarečių kioskai. Kai verslas taikosi prie vartotojų diktuojamų poreikių ir plečia savo teikiamų paslaugų ar parduodamų prekių spektrą, nereikėtų jo riboti vien todėl, kad kalbininkai šiam pastatui sugalvojo tokį pavadinimą. Galima ironizuoti, kad degalinė taip pat nėra viešasis tualetas, vieta prisipūsti padangas oro, nemokamai nusiplauti langus, nusipirkti kavos ir užkandžių, – tačiau degalinės, prisitaikydamos prie klientų poreikių, kartu teikia ir šias paslaugas.
Taip pat atsakau tiems, kurie stebisi, kodėl degalinėms uždraudus prekiauti alkoholiniais gėrimais reikės atleisti apie trečdalį darbuotojų. Juk degalinėse nuperkama tik 1,9 % viso šalyje parduodamo alkoholio. Taip, alkoholinių gėrimų degalinėse nuperkama nedaug (todėl ir sakome, kad draudimas juo prekiauti degalinėse neatneš realios naudos kovojant su alkoholio vartojimu), daugiausia nuperkama lydinčiųjų prekių, kurias įsigyja perkantys alkoholinius gėrimus. Jeigu klientas perka butelį alaus, jis taip pat įsigyja gaiviųjų gėrimų, traškučių, riešutų, kitų užkandžių. Būtent šios prekės sudaro apie 70 % degalinių parduotuvių apyvartos. O ši apyvarta ir padeda išlaikyti darbo vietas. Nes jeigu degalinėje esanti parduotuvė nuostolinga, paprasčiausias šios problemos spendimo būdas – degalinės automatizavimas. Kam laikyti parduotuvę, darbuotojus, jei tai neša nuostolius? Vienas lietuviškų degalinių tinklas jau įteikė Darbo biržai pranešimą apie tai, kad nuo Naujųjų metų bus atleidžiama 100 darbuotojų. Kitų degalinių savininkai taip pat ruošiasi panašiems sprendimams ir skaičiuoja. Preliminariais duomenimis, dėl politikų trumparegiškumo nuo Naujųjų darbą gali prarasti apie 500 lietuviškų degalinių darbuotojų.
Dingus alkoholiui iš degalinių parduotuvių lentynų mažmeninės prekybos centrai dar lengviau persivilios klientus. Prekybos centrams bus suteiktas pranašumas, nes apsilankęs pas juos pirkėjas galės įsigyti daugiau jam reikiamų prekių nei degalinės parduotuvėje. Beje, Konkurencijos taryba jau pareiškė savo nuostatą, kad draudimas degalinėse prekiauti alkoholiu pažeis lygios konkurencijos principus ir diskriminuos parduotuves degalinėse kitų mažmeninės prekybos vietų atžvilgiu.
Žinome, kokie atlyginimai yra Vakarų Europos šalyse, Skandinavijoje. Tačiau retas žinome, kad šių šalių gyventojai neturi nuolaidų kortelių degalams, nes rinkoje buvo išnaikintos vietinės degalinės, kurios sudarė konkurenciją didžiųjų korporacijų degalinių tinklams. Lietuviškų degalinių sąjungoje yra narių, turinčių vos po vieną degalinę kaimo vietovėse. Tai jų šeimos verslas. Jeigu neliks parduotuvės degalinėje, nebeapsimokės samdyti degalinės operatoriaus. Degalinės automatizavimas kainuoja nuo 60 000 Eur. Šeimos verslui beliks užsikalti langus ir prašyti valstybės pašalpos. Viešojoje erdvėje populistai deklaruoja, kad būtina skatinti smulkųjį ir šeimos verslą, kad reikia kovoti su monopolininkais. Tačiau naikindami smulkiąsias degalines jie ne tik naikina žmonių sukurtas darbo vietas, atima pragyvenimo šaltinį, bet ir daro paslaugą didžiosioms degalinėms, kurios galės džiaugtis, kai vienintelė degalinė kelių dešimčių kilometrų spinduliu priklausys būtent jiems. Tuomet kainas bus galima reguliuoti taip, kaip patinka. O ir nuolaidų kortelės taps nereikalingos – kam kovoti mažinant kainą, jei žmogus vis tiek neturės pasirinkimo?
Seimo sprendimas priimamas ne metams ar dviem, jo poveikis atsilieps ir po dešimtmečio. Populiarumo besivaikantys politikai priims sprendimą, kuris paveiks visus. Išaugus degalų kainoms daugiau išleis ne tik kiekviena šeima, bet ir valstybė, kurios įstaigos degalus įsigyja viešuosiuose pirkimuose (kol lietuviškos degalinės nepradėjo dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, valstybės įstaigoms nebuvo duodamos praktiškai jokios nuolaidos degalams). Degalų kainų augimas darys įtaką ir verslui – kai padidės įmonių išlaidos transportui, augs ir jų gaminamos, atvežamos produkcijos kaina.
Lietuviškų degalinių sąjunga ir jai priklausančios degalinės visada pasisakė ir pasisakys už alkoholio prieinamumo mažinimą. Tačiau taip pat mes esame už įstatymų reglamentuojamas lygias verslo konkurencines sąlygas. Mažinti alkoholio vartojimą reikia kompleksiškai, priimant sprendimus, kurie atneštų realią, o ne deklaratyvią naudą, nepažeistų įstatymų.
Karolis Stasiukynas, Lietuviškų degalinių sąjungos tarybos pirmininkas, degalinių tinklo „Stateta“ akcininkas
