Jau keturis mėnesius pėsčiomis keliaujantis italas iš Norvegijos šiaurės pietų traukia Pietų Afrikos link. Šiam tikslui pasiekti jam gali prireikti dar trejų ar ketverių metų, tačiau svarbiausia jo kelionės dalis – ne įveikti kilometrai, o sutikti žmonės. Dvi dienas praleidęs Kaune, jis spėjo susipažinti su miestu, o didžiausią įspūdį jam paliko Nemuno sala ir joje įsikūrusi „Mokslo sala“.
Kas paskatino tave leistis į kelionę aplink pasaulį pėsčiomis?
Projektas vadinasi „Destination Humans“ (liet. „Kelionės tikslas – žmonės“), ir manau, kad pats pavadinimas gana gerai paaiškina, ką darau ir kodėl. Keliauju iš vienos vietos į kitą, tačiau nesiekiu pagerinti jokių rekordų ar būti pirmasis, padaręs ką nors neįprasto. Man svarbiausia pati kelionė ir, visų pirma, susitikimai su žmonėmis.
Gyvenimo patirtis man parodė, kad visur yra daug gerų žmonių. Jaučiu kontrastą tarp to, ką patiriu pats, ir to, ką matome naujienose. Tai viena iš priežasčių, kodėl leidžiuosi į šią kelionę – noriu daugiau dėmesio skirti geriems dalykams, vykstantiems pasaulyje, nes apie juos, mano nuomone, kalbame per mažai.
Kiek laiko jau keliauji ir koks galutinis tikslas?
Pėsčiomis keliauju jau keturis mėnesius, dabar traukiu į Lenkiją. Mano tikslas – iš pačios Norvegijos šiaurės nukeliauti iki Pietų Afrikos, pakeliui pereinant Europą ir Afriką. Į maršrutą norėjau įtraukti ir Baltijos šalis, nes jose dar niekada nebuvau lankęsis. Užuot keliavęs per Švediją, Daniją ir Vokietiją, keltu iš Stokholmo nuvykau į Taliną, o iš ten pėsčiomis patraukiau per Baltijos šalis. Manau, kad visa ši kelionė užtruks mažiausiai trejus ar ketverius metus.
Kasdien nueini apie 30–40 kilometrų. Kaip susitvarkai su fiziniais iššūkiais, nuovargiu ir kartais aplankančia vienatve?
Anksčiau daug bėgiojau, esu įveikęs ne vieną maratoną, todėl fiziškai kelionė kol kas nėra labai sunki. Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau keliauti su perdarytu vaikišku vežimėliu, o ne kuprine, buvo noras, kad tokį keliavimo būdą galėčiau išlaikyti daugelį metų. Nuolat nešti kuprinę būtų gerokai didesnis krūvis kūnui. Nemeluosiu, ilgi ir tiesūs keliai Lietuvoje bei Latvijoje tapo tikru iššūkiu psichologiškai. Todėl, kai pasijuntu vienišas, klausausi audioknygų, tinklalaidžių arba skambinu artimiesiems.
Kaip ruošiesi permainingiems orams, ypač dabar, kai temperatūra pradeda kristi?
Turiu gerą miegmaišį ir žieminę striukę, tačiau vėstant orams, stengiuosi šiek tiek greičiau judėti pietų kryptimi. Ieškodamas nakvynės, dažnai žmonių klausiu, ar galėčiau pasistatyti palapinę jų kieme. Kartais jie patys pasiūlo užeiti į namus, pavakarieniauti ir pasilikti pusryčių. To niekada nesitikiu ir neprašau. Nors tai nutinka gana dažnai, jų gerumas visuomet mane žavi ir pakylėja.
Ar pastebėjai, kad skirtingose šalyse žmonės skirtingai tave priima ir pasitinka?
Pakeliui sutikau daugybę nuostabių žmonių. Pavyzdžiui, Švedijoje ir Suomijoje žmonės gali būti gana uždari, tačiau kadangi kalbu švediškai, o keliavau vasarą, užmegzti ryšį su jais buvo lengviau. Lietuvoje pastebėjau, kad žmonės gali būti šiek tiek skeptiškesni bendraudami su nepažįstamaisiais. Vis dėlto čia taip pat patyriau daug nuoširdaus gerumo. Žmonės kvietė mane į savo namus, vaišino maistu, siūlė apsistoti. Kai kurie kartu su manimi dviračiais apžiūrėjo savo kaimelius, o vakarais pakviesdavo išgerti arbatos ir pavartyti šeimos albumų.
Kaip užkalbini žmones naujame mieste ir pradedi pokalbį?
Esu užsirašęs keletą žinučių lietuviškai, kurias prireikus galiu parodyti žmonėms. Kartais vyresni žmonės nekalba angliškai, tačiau jų vaikai ar anūkai padeda išversti. Įdomu matyti, kaip jaunesnioji karta padeda įveikti šį kalbos barjerą.
Turiu ir savitą būdą užmegzti ryšį su žmonėmis – kartais pasiūlau jiems kavos. Su savimi nešiojuosi nedidelį kavos virimo kavinuką, o tėvai retkarčiais atsiunčia man itališkos kavos. Tai paprastas būdas pradėti pokalbį, ypač kai pačiam ne visada lengva prieiti prie nepažįstamo žmogaus. Taip pat manau, kad keliaujant vienam lengviau susipažinti su žmonėmis. Kai keliauji su draugu ar partneriu, gali likti savo mažame rate, o būdamas vienas dažniau esi atviras bendravimui su nepažįstamaisiais.
Koks buvo pirmasis tavo įspūdis apie Lietuvą? Kas labiausiai įsiminė keliaujant po šalį?
Vienas iš dalykų, kuris labiausiai krito į akis, buvo Lietuvos lygumas, ypač lyginant su Švedija ir Norvegija. Čia daug atvirų laukų ir žemės ūkio kraštovaizdžių. Mane taip pat nustebino, kiek daug obelų ir obuolių mačiau pakeliui – tiek daug jų dar nebuvau matęs. Į Baltijos šalis norėjau atvykti todėl, kad jose dar niekada nebuvau lankęsis. Tad kelionė per Lietuvą man tapo galimybe pažinti visiškai naują Europos dalį. Beje, jau teko paragauti ir jūsų šalies tradicinių patiekalų – balandėlių bei šakočio – labai patiko.
Kaip tau sekėsi Kaune? Ar atradai mėgstamų miesto vietų?
Kaune praleidau dvi dienas ir manau, kad šis miestas vertas daugiau laiko. Norėjau ir pailsėti, ir šiek tiek patyrinėti miestą, todėl pasivaikščiojau po miesto centrą ir senamiestį, aplankiau Kauno pilį, buvau saloje prie arenos. Taip pat užsukau prie „Mokslo salos“ muziejaus pastato. Į vidų nėjau, tačiau pats pastatas ir jo aplinka atėmė žadą.
Man ypač patiko sala – ji pasirodė moderni, išskirtinė ir kitokia. Juk ne kiekvienas miestas gali pasigirti turintis salą. Apskritai Kaunas man paliko labai gerą įspūdį. Jis pasirodė labai šiuolaikiškas ir labai tvarkingas, tačiau turintis savo charakterį. Vaikštinėjant jo gatvėmis buvo įdomu matyti, kaip dera istorinė architektūra ir modernios erdvės. Norėčiau čia sugrįžti ir skirti daugiau laiko miestui pažinti.
Linkėjimas Kaunui.
Palinkėčiau žmonėms būti atviresniems nepažįstamiesiems ir labiau susietiems vieniems su kitais. Net ir maži kasdieniai bendravimo momentai gali daug ką pakeisti. Pasakyti „labas“ parduotuvės kasininkui, nusišypsoti ar tiesiog parodyti dėmesį kitam žmogui – visa tai gali padaryti kasdienybę šiek tiek geresnę. Manau, kad jei būtume bent truputį labiau susiję vieni su kitais, pasaulis taptų šiek tiek geresnis. Tas pats galioja ir miestui.
