Kartais gyvenimas vaikui būna per sunkus – jis netenka mamos rankų, tėčio balso, namų šilumos. Lyg mažas keleivis jis klaidžioja po pasaulį, nešdamasis širdyje klausimą: ar yra vieta, kur manęs laukia?
Globa – tai atsakymas į tokį klausimą. Tai ne tik dokumentai ar įstatymai, tai širdies drąsa pasakyti: ateik, tu esi svarbus. Kai globėjas atveria savo duris, vaikas pirmą kartą gali iš tikrųjų pajausti – pasaulyje yra kampelis, kuris priklauso jam.
Vaikas ateina su savo istorija. Jo akys gali būti pavargusios, jo žodžiai – tylūs, o širdis – atsargi. Bet už kiekvienos baimės slepiasi nepaprastas troškimas būti mylimam. Ir kai kas nors ištiesia ranką, kai kas nors pasako „aš čia būsiu, kad ir kas nutiktų“, vaiko akys pamažu ima švytėti.
Globos kelias nėra lengvas. Kartais jis pilnas kantrybės pamokų, nes vaikas tikrina, ar meilė neišnyks, ar ji tikra. Bet su kiekvienu apkabinimu, su kiekvienu kartu praleistu vakaru randasi tiltas į naują pradžią. Maži dalykai tampa dideliais: bendras juokas virtuvėje, piešinys, padėtas ant šaldytuvo, pirmas „ačiū“, ištartas iš širdies.
Globa – tai gyvenimo stebuklas. Ji leidžia vaikui vėl atrasti vaikystę, o globėjui – pamatyti, kaip meilė keičia pasaulį.
Nes namai yra ne tik sienos. Namai – tai širdis, kuri priima. Ir kai vaikas suranda tokius namus, jis randa patį brangiausią dalyką – saugumą būti savimi.
Yra vaikų, kurie nuo pat mažų dienų patiria daugiau nei turėtų pakelti mažas žmogus – netektis, atstūmimą, nesaugumą. Jie ateina į pasaulį trokšdami paprastų dalykų: apkabinimo, žodžio „aš tavimi tikiu“, saugios vietos, kur galima tiesiog būti vaiku. Tačiau ne visi tą gauna.
Globa – tai kelias, kuriuo suaugęs žmogus ar šeima gali atverti duris ir širdį vaikui, kuris neteko artimiausiųjų. Tai ne tik pagalba – tai gyvybiškai svarbus tiltas į rytojų.
Globojamas vaikas dažnai atsineša randus, kurių nemato akys. Jis gali bijoti pasitikėti, gali tikrinti, ar tikrai liksi šalia. Ir čia prasideda pati jautriausia globos dalis – kantriai kurti pasitikėjimą. Kartais užtenka mažų dalykų: kartu iškeptos bandelės, bendros vakaro istorijos, užmigimas žinant, kad kažkas saugo naktį.
Globa – tai ir iššūkiai, ir džiaugsmai. Ji reikalauja drąsos, bet taip pat dovanoja ypatingą prasmę: matyti, kaip vaikas pamažu išsitiesia, pradeda šypsotis, mokytis pasitikėti gyvenimu. Kiekvienas toks žingsnis – tai pergalė, kurios vertė neįkainojama.
Kiekvienas vaikas nusipelno turėti namus – ne tik sienas ir stogą, bet ir širdį, kuri priima be išlygų. Kai globėjas tampa tuo žmogumi, vaikas vėl atranda savo vaikystę.
Globa nėra lengvas kelias. Ji reikalauja ištvermės, kantrybės, gebėjimo priimti vaiką tokį, koks jis yra, su visomis jo patirtimis. Kartais globėjas susiduria su vaiko baimėmis ar elgesiu, kuris yra gynyba nuo skausmo. Bet būtent čia slypi tikroji globos jėga – meilė, kuri nesitraukia net tada, kai sunku.
Už tai globa atsidėkoja ypatingai. Matyti, kaip vaikas išmoksta vėl pasitikėti, kaip jo akys ima švytėti, kaip jis pamažu atranda džiaugsmą – tai jausmas, kurio negalima palyginti su niekuo kitu. Globa keičia ne tik vaiko, bet ir globėjo gyvenimą, nes ji moko pastebėti tikrąsias vertybes: artumą, rūpestį, buvimą kartu.
Kiekvienas vaikas nusipelno augti žinodamas, kad yra laukiamas, svarbus ir mylimas. Globėjai tampa žmonėmis, kurie šią tiesą įrašo į vaiko širdį. Tai atsakomybė, bet kartu ir didžiausia dovana – kurti žmogui ateitį, suteikti jam šaknų ir sparnus.
Globa – tai tylus stebuklas, kai širdis tampa namais. Kai vaikas atranda ranką, kuri neišleidžia, ir akis, kurios mato jį ne per praeities randus, o per ateities galimybes. Ir tada pasaulis tampa šviesesnis – nes užtenka vieno žmogaus širdies, kad vaikas patikėtų: gyvenimas gali būti geras.
