„Viską, ką jaučia mūsų siela miglotų, neaiškių pojūčių pavidalu,
teatras įteikinėja mums garsiais žodžiais
ir ryškiais vaizdais, kurių galia mus stebina.“
F. Šileris
Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, Visagino rudens vakarai buvo nuspalvinti įvairiaspalviais XI tarptautinio monospektaklių festivalio „Atspindys“ žiedais. Labai džiugu buvo vėl sulaukti Visagine šios gražios šventės, kuri savo energija ir ekspresija kviečia pajusti gyvenimo ir kūrybos pulsą. Monospektaklis – ypatingas teatro žanras, ypač sunkus aktoriui, tačiau kartu atskleidžiantis jo meistriškumą ir gyvenimo patirtį, o žiūrovams dovanojantis tikrus jausmus, nesumeluotas išraiškas ir priminimą apie žmogiškąsias vertybes.
Itin malonu, kad festivalis „Atspindys“ kasmet auga, pritraukia naujų žiūrovų ir didelio meistriškumo aktorių. Šis renginys tapo ryškiaspalviu įvykiu Visagino kultūrinių renginių kalendoriuje – mūsų savivaldybės vizitine kortele. Kiekvienas monospektaklių festivalis rodo žmogiškumo ir talento koncentraciją, tai yra sankryža, kurioje menai apsikeičia savo didžiulėmis energijomis, tai yra ateities platforma, svajonė, kuri tampa realybe, emocijų kaskada auditorijai.
Spalio 12 d. festivalį atidarė įspūdingas Olgos Kosterinos (Rusija) šokio spektaklis „Saulės rezginys“. Olga Kosterina visaginiečiams jau yra pristačiusi savo spektaklį „Dilema“, pelniusį visuotinį publikos pripažinimą. Šių metų „Atspindžio“ festivaliui menininkė sukūrė naują darbą. Šokio ir plastikos kalba sukurtas spektaklis, pasakojantis apie žmoguje glūdinčios gyvybinės jėgos pabudimą, žadinantį siekį keistis ir tobulėti. Atsiduok auksinei gyvenimo paslapčiai, jos gelmei bei aiškumui – taip atrasi savyje dieviškąją esmę, „saulės rezginį“, dėl kurio žmogus tampa vientisas.
Vėliau žiūrovai galėjo mėgautis Arturo Karapetiano (Armėnija) spektakliu-improvizacija „Aklasis“ K. Chodikiano pjesės „Traktatas apie skarą“ motyvais. Spektaklio pagrindu tapo Šekspyro sukurto personažo Jago (iš dramos „Otelas“) originali interpretacija. Tai sykiu savitas požiūris bei mėginimas psichoanalizės metodu patyrinėti žmogiškųjų ydų esmę. Ydų, kurias herojus mėgina pateisinti kaip neišvengiamybę, prisidengdamas savo poelgių motyvų šydu. Aktorius geba akimirksniu prikaustyti publikos dėmesį, jo kuriamas Šekspyro herojus piktadarys Jago įtaigiai pateisina savo piktus kėslus. Spektaklis verčia žiūrovą susimąstyti, o kartu gėrėtis aktoriaus meistriškumu.
Pirmą festivalio dieną vainikavo Grigorijaus Belocerkovskio (Magiliovo srities dramos teatras, Baltarusija) spektaklis „Paskutinė Krepo juosta“. S. Beketo pjesės herojus Krepas savitai įkūnija žmogaus mėginimą apmąstyti žemiškosios būties prasmę tuo gyvenimo tarpsniu, kuomet jau daug nuveikta, pasakyta, prarasta, ir, regis, nebėra ko laukti… Visas žmogaus gyvenimas telpa į keletą magnetofono juostelių garso įrašų, kurie sugrąžina Krepui jo praėjusį gyvenimą, žadina vis naujus prisiminimus. Baltarusijos liaudies artisto G. Belocerkovskio spektaklyje – daug išminties apie mūsų žmogiškąjį gyvenimą, atmintį ir laiką, nusinešantį visa, kas buvo vakar.
Spalio 13 d. teatralams buvo pristatyti 3 spektakliai. Teatro vakaras prasidėjo Veronikos Gonzales (Pėdų teatras, Italija) lėlių spektakliu visai šeimai „Vieną kartą dvi kojytės“. Kaip ir dauguma žmonių, aktorė Veronika Gonzales turi dvi pėdas, bet… jos pėdos yra unikalios: gebančios stebuklingai transformuotis į skirtingus personažus. Tik priėjus arčiau gali pamatyti, kad lėlės veidas – tai aktorės pėdutė, ranka ar galva. Veronika Gonzales scenoje vienu metu geba sukurti iki dešimties personažų – tai jos spektaklių unikalumas. Įsimenančios, jaudinančios istorijos apie meilę bei kitus žmogiškus jausmus patinka ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Visaginiečiai turėjo unikalią progą išvysti šį įsimintiną turbūt vienintelio pasaulyje Pėdų teatro spektaklį, kuriam žiūrovai ploja įvairiuose pasaulio kampeliuose.
Vėliau festivalio žiūrovams buvo pristatytas Eglės Špokaitės (Panevėžio J. Miltinio dramos teatras, Lietuva) monospektaklis „Černobylio malda“. Tai dokumentinės prozos meistrės, Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič kūrinys, kuriame užfiksuotos daugelio žmonių, išgyvenusių Černobylio katastrofą, istorijos. Spektaklio centre – vienos, tiesiogiai su Černobylio katastrofa susidūrusios moters, elektrinės gaisrą likvidavusio ugniagesio našlės Liudmilos Ignatenko prisiminimai. Vieno žmogaus akimis atskleidžiamas sistemos suluošintų žmonių gyvenimo tragizmas. Pasakojimas kuriamas intymiai ir su pagarba, minimaliomis teatro priemonėmis, atsisakant įprastos draminio veiksmo dinamikos ar muzikinių intarpų.
Antrą festivalio dieną užbaigė Birutės Mar monospektaklis F. Dostojevskio kūrinių motyvais „Dostojevskio angelai“. Aktorė Birutė Mar jau tapo Visagino festivalio simboliu – kiekvienas naujas jos spektaklis žada žiūrovui tikrą teatro šventę. Naujasis spektaklis buvo sukurtas tarptautiniam F. Dostojevskio kamerinių teatrų festivaliui (Rusija) praėjusį rudenį ir pelnė žiuri prizą „už geriausią moters vaidmenį“ bei žiūrovų simpatijų apdovanojimą. Spektaklyje prabyla skirtingi F. Dostojevskio herojai – Nastenka iš „Baltųjų naktų“, kunigaikštis Myškinas („Idiotas“), Nikolajus Stavroginas („Demonai“), Grušenka („Broliai Karamazovai“) bei mažasis herojus iš apsakymo „Berniukas prie Kristaus eglutės“. Pasak režisierės ir aktorės, naujojo spektaklio tema – dvilypė žmogaus prigimtis, kurioje slypi besąlygiškos „ano pasaulio“ meilės bei žmogiškojo ego pradai. Šioje žemėje esame tarsi viensparniai angelai, besiilgintys savo „antrojo sparno“… Ir tas ilgesys padeda žmogui išlikti žmogumi.
Artėjant savaitgaliui, spalio 14 d., scenoje pasirodė Shovgi Guseinov (Azerbaidžano valstybinis jaunojo žiūrovo teatras, Azerbaidžanas) su monospektakliu „Be žodžių“, kurį vargu ar būtų galima priskirti kokiam nors sceniniam žanrui. Čia dera šokis ir klounada, absurdo teatras, pantomimos ir plastikos elementai. S. Beketo pjesės interpretacija gali sudominti ir suaugusį, ir mažąjį žiūrovą.
Ukrainos liaudies artistės Larisos Kadyrovos ryškus, nacionaliniu koloritu persmelktas spektaklis pagal M. Matios apsakymus „Neverkite dėl manęs niekada“ papasakojo apie našlę, laukiančią savo paskutinės dienos ir kruopščiai jai besiruošiančią: jau sukrauta visa, kas būtina – belieka tik perdėlioti rūbus ir daiktus iš vietos į vietą, juos valyti, vėdinti, kad neapdulkėtų ir nepasidengtų pelėsiu… Aktorės sukurtas babos Justinos personažas kreipiasi į žiūrovus salėje, nuoširdžiai pasakoja jiems apie savo kaimynus, duoda pamokymus vaikams. Mirtis spektaklio herojei – tai žemiškosios būties tąsa: koks buvo žmogaus gyvenimas, tokia bus ir jo mirtis.
Trečią festivalio dieną užbaigė Meger Avašri (Tunisas) monospektaklis arabų kalba „D-SIZIFAS“. Spektaklio herojus statybininkas Chmaisas vieną naktį praleidžia statybų aikštelėje ir prisimena savo kadaise laimingą gyvenimą, kuris šiandien, kaip jis pats pripažįsta, visiškai žlugęs. Paliktas mylimos moters ir sūnaus, nepripažintas visuomenės, užmirštas Dievo, bet vis dar tikintis ateitimi. Tunisietis aktorius, šokėjas ir dramaturgas siūlo žiūrovui savąją Sizifo mito versiją. Žodžiu ir judesiu kuriamo spektaklio herojus meta iššūkį miesčioniškai nuomonei apie religijos vaidmenį žmogaus gyvenime. Skirtingai nuo Sizifo, Chaimsas laisva valia renkasi pragarą ir kenčia kasdienes likimo permainas. Spektaklis kelia sudėtingus filosofinius klausimus, tačiau žiūrovo dėmesį prikausto ir netikėtas jo siužetas, puiki aktoriaus vaidyba bei stulbinantis finalinis šokis.
Spalio 15 d., paskutinę festivalio dieną, pradėjo kiekvieno monospektaklių festivalio „Atspindys“ dalyvė Jelena Dudič (Baltarusija), kuri pristatė žiūrovams spektaklį „Apie Romeo ir Džiuljetą… tik vadino juos Margarita ir Abulfazu“ pagal S. Aleksijevič romaną „Second hand laikas“. Permąstydama ir tarsi rožančiaus karoliukus dėliodama kiekvieną savo gyvenimo minutę, spektaklio herojė Margarita vėl ir vėl išgyvena košmariškas ir sykiu begalinės laimės sklidinas dienas, praleistas 1990 metais Baku mieste. Autentiški prisiminimai, neužgoždami dokumentiško realizmo, suteikia pasakojimui lyriškumo gelmę. Susituokia du jauni žmonės, Margarita ir Abulfazas. Margarita laukiasi kūdikio. Ateitis jiems atrodo prasminga tik tuomet, jei jie bus kartu. Tačiau, kaip Romeo ir Džuljetai, jų meilei iškyla pavojus – vien todėl, kad jie gyvena būtent tokioje šalyje ir tokiu laiku…
Festivalį tęsė Roberto Akopiano (Armėnija) spektaklis „Amok“. Mažo miestelio daktaras atsisako moteriai daryti abortą. Tuomet ši kreipiasi į žiniuonę, tačiau miršta. Kaltės jausmas nepaleidžia daktaro visą likusį gyvenimą. Net mėginimas nusižudyti neatneša jam nusiraminimo, neišvaduoja nuo sąžinės priekaištų. Kiekvienas neša savąjį kryžių į savą Golgotą…
Peterio Čižmaro (Slovakija) spektaklyje „Makbetas“ nėra nei karaliaus Dunkano, nei Banko, nei Makdufo, net ledi Makbet. Yra tiktai žinomas Šekspyro herojus Makbetas. Žmogus, kuris kenčia, susipainiojęs savo apmąstymuose: ar jis tikrai žmogžudys? Makbetas nesutinka su autoriaus sukurta jo personažo traktuote, priekaištaudamas autoriui ir polemizuodamas su juo. Ar Makbetui pavyks įrodyti savąją tiesą?
Festivalį užbaigė Rusijos nusipelniusio artisto Vsevolodo Čiubenkos (Rusija) nerimtos istorijos pagal Sašos Čiorno eiles ir prozą „Krokodilas“. Kurdamas naujojo monospektaklio veiksmo liniją, V. Čiubenka „lygiomis teisėmis“ sujungia Sašos Čiorno „suaugusiųjų“ ir „vaikiškus“ tekstus. Satyrinė ikirevoliucinių Sašos Čiorno eilių intonacija emigracijoje virsta nostalgišku liūdesiu, o atsigręžimas į vaikystę byloja apie ilgesį to, kas prarasta: vaikiško nerūpestingumo ir nuoširdaus smalsumo, tikėjimo begaline laime, laukiančia ateityje. Aktoriui, scenoje persikūnijančiam į skirtingus personažus, pavyksta perteikti šią meninę tiesą: jis ir neištikimos žmonos paliktas vyras, supantis lopšyje savo kūdikį; ir nelaimingas šuo, kurį jo mylimi ir žiaurūs šeimininkai išmaudė jūroje; ir keistokas inteligentas-emigrantas, kurio iš narvo ištrūkusi prijaukinta voveraitė pavertė chaosu visų kaimynų gyvenimą; ir nelaimingas krokodilas zoologijos sode… Ir suaugęs, ir vaikas V. Čiubenkos spektaklyje vienodai įtikinami, lyrinę gaidą keičia liūdna ironija, nelinksmus apmąstymus apie gyvenimo permainas – juokingos istorijos. Humoras visagalis, jis padeda įveikti nesėkmes, džiaugtis gyvenimu nepaisant visko ir pernelyg rimtai nežiūrėti į patį save. Galbūt todėl spektaklio pavadinimu tapo S. Čiorno juokų eilėraščio „Krokodilas“ pavadinimas.
Visi festivalio spektakliai buvo konkursiniai. Juos vertino komisija: pirmininkė – Rasa Vasinauskaitė (Lietuva) – teatrologė, knygų autorė, humanitarinių mokslų daktarė, LMTA profesorė; nariai: Svetlana Chochriakova (Rusija) – teatro ir kino kritikė, žurnalistė, knygų autorė, menotyros mokslų kandidatė, tarptautinių žurnalistų premijų laureatė, Nacionalinės kinematografijos mokslų akademijos „Nikė“ narė; Helena Liopo (Baltarusija) – teatro kritikė, žurnalistė, televizijos filmų autorė; Ala Podlužnaja (Ukraina) – teatro kritikė, žurnalistė, knygų autorė, tarptautinių žurnalistų premijų laureatė, ir Aleksandras Rubinovas (Lietuva) – aktorius, režisierius, festivalio „Monobaltija“ direktorius. XI tarptautinio monospektaklių festivalio „Atspindys“ pagrindinis prizas atiteko Ukrainos liaudies artistei Larisai Kadyrovai už spektaklį „Neverkite dėl manęs niekada“.
Jau sunku Visaginą rudenį įsivaizduoti be monospektaklių festivalio „Atspindys“, o „Atspindį“ be Visagino. Tai neatsiejami dalykai – du viename. Tad belieka tik su nekantrumu laukti kitų metų Atspindžių…
Svetlana Starinskaja
