Balbieriškio atodanga yra Nemuno slėnio kairiajame šlaite, Žydaviškio kaime, šalia kelio Alytus–Prienai.
Geologiniu gamtos paminklu ji paskelbta 1974 m.
Pagrindinė atodangos dalis yra 1700 m. ilgio ir 40 m. aukščio. Nustatyta, jog apie 200 metų šioje vietoje tyvuliavo šaltavandenės prieledyninės marios.
Aktualiosnaujienos
Balbieriškio atodangų šlaitai ne visai stabilūs. Juose pasitaiko nuošliaužų, griūčių, yra ir veiklių griovų ar jų užuomazgų. Ypač Balbieriškio atodangoms priskirto ploto šiaurinėje dalyje, apaugusioje miškais. Daug gamtininkų, mokslininkų įvairiais laikais (V. Mikaila, A. Basalykas ir kt.) čia lankėsi, aiškindamiesi Balbieriškio atodangose slūgsančių uolienų stratigrafinę padėtį, litologinius ypatumus, mineralinę sudėtį ir t.t.
Negalima nepaminėti unikalaus reginio, atsiveriančio nuo atodangos viršaus. Tai vienas gražiausių Lietuvos peizažų.
Apie čionykščių aukštų šlaitų įspūdžio galią savo laiku kalbėjo Juozas Tumas-Vaižgantas, čia kvietė pabūti Kazys Boruta…
„Keliaujančiam Nemunu į Balbieriškį užsukti nebūtina, bet į skardį, kuris iškyla kairėje stačia 40 metrų siena, neįkopti nevalia. Reginys toks, kokio iki šiol dar nepatyrei! Nematęs Nemuno nuo Balbieriškio šlaitų, dar negali girtis matęs mūsų upių tėvą” (Č. Kudaba).
„Nuo aukšto kalno briaunos, kuria eina plentas iš Balbieriškio į Prienus, tarytum ekrane, atsiveria reto grožio panorama: tiesus Nemuno ruožas dešinėje ir švelnus, lyg sidabrinis, jo lankas kairėje” (B. Kviklys.).
