Justas Ašmantas, 44 m., sako neturintis konkretaus darbo, aiškaus gyvenimo plano, nei mažiausio supratimo ką išvys už sekančio posūkio, tiesiog einantis gyvenimo keliu ir pajuokaujantis, kad gyvena iš Dievo malonės. „Stebiu save, stebiu aplinką, žmones. Per maldą, meditaciją, dvasines praktikas stengiuosi giliau panirti į save, suvokti savo egzistencijos prasmę, savo vietą po saule. Be tos malonės dar kartais padirbu Norvegijoje karkasinių namų statytoju. Laisvai galiu disponuoti savo laiku ir esama vieta ant Žemės paviršiaus. Keliauju pakankamai daug. Darbas Norvegijoje, šeima Airijoje, draugai, giminės ir artimieji Lietuvoje, o širdis Indijoje“, – pasakoja savo gyvenimo istorija sutikęs pasidalinti vyras.
Eilinio, iš masės neišsiskiriančio, Lietuvos piliečio gyvenimo modelis
Iki 2000-ųjų metų buvau „eilinis“ Lietuvos pilietis, iš minios išsiskiriantis gal tik ilgais plaukais ir stilinga barzdele. Buvau prisiekęs mėsaėdis ir alkoholikas…Galiu drąsiai taip teigti, nes kone kiekvienas savaitgalis būdavo švenčiamas tuometinių draugų kompanijoje: pirtys, barai, tūsai ir t.t., o keli alaus buteliai su vytinta žuvimi buvo „duona kasdieninė“, šventas kasdieninis ritualas. Mėsos valgiau daug ir visokiais pavidalais, draugai stebėdavo, kad neįsisukčiau į žalių, tik užmarinuotų šašlykų puodą.
Teko „pasimėgauti“ ir lengvais narkotikais, kitokiais užsienio turistus viliojančiais malonumais. Per visą šį audringą laikotarpį patyriau įvairių traumų. Kartą girtutėlis buvau suspardytas kone iki gyvasties netekimo, vėliau neblaivioje Ispanijoje sekė stuburo trauma.
Ankstesnis gyvenimas primena kažkur skaitytą istoriją
Dabar jau beveik 13 metų esu abstinentas ir vegetaras. Į šį kelią pasukau paskui savo žmoną, o mūsų vaikai be jokio spaudimo, tiesiog sekdami mūsų pavyzdžiu užaugo tikrai nuostabiais žmonėmis. Dabar tikrai GYVENU, o visa, kas buvo prieš šitą virsmą, prisimenu tik kaip sapną ar kažkur perskaitytą istoriją. Atrodo, kad su tikru manimi tai visiškai nesusiję! O kažkada tai buvo taip tikra!!! Ir tai, ką turiu dabar nė už ką nekeisčiau į tai, kas buvo tada.
Kai viskas taip stipriai pasikeitė, mano aplinkos žmonės manė, kad tai tik trumpalaikis „išmislas“, nieko rimto, kad greit atsitokėsiu ir vėl tapsiu „normalus”. a tačiau vietoj to, atėjo į mano gyvenimą daug nuostabių žmonių, daug prasmingos, nesavanaudiškos veiklos, darbas su vaikais, jaunimu, sveikuoliški festivaliai, renginiai, stovyklos. Tik spėk suktis!
Koks gyvenimas yra geresnis, gali atsakyti tik pabandęs gyventi kitaip
Esu buvęs ten ir dabar esu čia. Pagrįstai galiu teigti, jog nereikia užverti atsiveriančių durų. Eiti reikia pro jas drąsiai, išbandyti kitokio, naujo gyvenimo skonį. Gal tai yra kaip tik tai, ko jau seniai laukėm, bet bijojom sau pripažinti. Tik išbandžius galima sau aiškiai atsakyti, kur yra geriau. Čia ar ten.
Tikrai džiugu stebėti, kaip nors ir lėtai, bet keičiasi, sąmoningėja ir šviesėja mūsų visuomenė. Dar prieš keletą metų būtų nuskambėję gan utopiškai, o šiandien jau turime Tarptautinę Jogos dieną! Ir pati joga, ir sveikas gyvenimo būdas jau pamažu tampa nemažos dalies Lietuvos žmonių kasdienybe! Žinoma, tam vis dar priešinasi mūsų „tikrosios” ir „moderniosios” medicinos aštuonkojis, savo čiuptuvais apraizgęs mūsų nūdieną. Nes kaip gi čia bus, jei visi pradės gyventi sveikai, kas išlaikys daktarų armiją ir ligonines??? Jei niekas nebepirks vaistų, farmacininkai nebeveš medikų į Karibus ir Havajus??? Visi žino viešas paslaptis. Tie čiuptuvai pamažu atsileidžia.
Viskas, ko reikia, tai tik praverti tas duris. Ir aš žinau, kad tiems, kas jas pravers, tikrai pavyks.
Sigita Kriaučiūnienė, www.sveikuoliai.lt
