Panevėžio pakraštyje, Beržų gatvės gale, dviaukščiame pastate, įsikūrusi rajono Savivaldybės viešoji biblioteka, šiemet švęsianti 65 metų sukaktį. Ta proga į „XXI amžiaus“ klausimus atsako Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos viceprezidentė, šios kultūros įstaigos su 35 filialais rajone direktorė Rūta BAGDONIENĖ.
Be liaudies meistrų, profesionalių dailininkų darbų jūsų kabinete, ant sienos kabo kardinolo Vincento Sladkevičiaus atspausta įrėminta nuotrauka su jo žodžiais ir žymių Lietuvos žmonių autografais. Kaip ji čia atsirado?
Maždaug prieš 10 metų šį darbą man padovanojo Vilniaus krašto kultūros draugija. Paaiškinsiu, už ką. Žinomas rusų dailininkas Nikas Safronovas (neseniai šventė 60-metį) yra gyvenęs ir dirbęs Panevėžyje. Jo mama iš Panevėžio krašto buvo išvežta į Sibiro tremtį ir ten ištekėjo už ruso Safronovo. Prabėgus daug metų, abiem mirus, jų sūnus Nikas pradėjo ieškoti savo lietuviškų šaknų. Nemenkas čia ir mano asmeninis indėlis. Aš pati peržiūrėjau tremties sąrašus. Todėl N. Safronovas, atvykęs į Panevėžį, kartu su Vilniaus krašto kultūros draugijos atstovais įteikė šį kūrinį.
Kardinolą V. Sladkevičių laikau ypač doru, sąžiningu lietuviu, jis turi būti pavyzdys ne tik kultūros, bet visos mūsų tautos žmonėms. Po fotografija yra įrašyti tokie Ganytojo žodžiai: „Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru“. Man jie yra itin svarbūs ir jais pati remiuosi.
XVI nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė buvo pažymėta geromis naujienomis jūsų kolektyvo gyvenime. Kokios jos?
Katinų biblioteka ne tik šventė naujakurystę, bet ir paminėjo 45 metų veiklos sukaktį, o Molainių biblioteka – 10-metį. Raguvos biblioteka grįžo į suremontuotas patalpas. Tokia bibliotekų dalia, jos daug kartų keliasi iš vienos į kitą vietą. Nesuprantu ir neįsivaizduoju, kodėl taip atsitinka. Bibliotekos perkėlimas į kitą vietą yra labai didelis darbas ir nuo to nukenčia ne tik jos skaitytojai, bet ir knygos. Jas reikia pernešti labai gražiai, nelamdyti. Tas kraustimasis reikalauja ir laiko, ir žmoniškųjų išteklių. Knygos tikrai nukenčia, jos įvairiais būdais nešamos: ir maišuose, ir surištos, ir rankose. Kaimo biblioteka vidutiniškai turi 5–7 tūkstančius knygų, vienas žmogus neįstengtų jų pernešti, todėl būna talkos.
Tas pats ir su bibliotekų remontu. Vykstant remontui Raguvos bibliotekoje, ją gražiai priėmė buvusiuose Raguvos senelių globos namuose Neįgaliųjų draugija. Čia buvo sutvarkyta visa infrastruktūra, nupirkti nauji baldai, naujos lentynos. Miestelyje biblioteka tapo iš tiesų patraukli.
Katinų biblioteka, privatizavus vaikų darželį, buvo perkelta į mokyklos pastatą. Ir čia jos patalpos buvo remontuojamos.
Pradėtas Bernatonių ir Berniūnų bibliotekų remontas.
Remontai, kilnojimasis iš vienos vietos į kitą turbūt tapo įprastu reiškiniu?
Labai skirtingai nusidėvi bibliotekų patalpos. Nepriklausomos Lietuvos metais Raguvos ir Bernatonių bibliotekos buvo remontuotos tik vieną kartą ir tik dalinai. Raguvos bibliotekai gavus patalpas iš poliklinikos su daugybe mažų kambarėlių, reikėjo prasiplėsti, išversti sienas, kad knygos laisvai „kvėpuotų“. Atlikti remontą padėjo Darbo birža, medžiagomis apsirūpinome patys.
Bernatonyse uždarius mokyklą ir į ją perkėlus biblioteką, vaizdą čia radome nekokį. Patalpos buvo ilgai nekūrentos, gerokai pašiurusios. Baisiausiai atrodė grindys, bet ir jas pasiremontavome. Molainių bibliotekai verkiant reikia remonto. Prieš 10 metų, panaikinus mokyklą, čia persikraustė biblioteka. Gavome minimaliai lėšų pakeisti langus, o malkomis kūrenamas krosnis – į centrinį šildymą. Raguvos biblioteka miestelio centre šiandien atrodo tikrai šiuolaikiškai. Taip galima įvertinti ir Katinų biblioteką, atitinkančią visus reikalavimus.
Viešoji biblioteka turi 35 filialus rajone. Kaip įstengiate juos atnaujinti, pagražinti, paremontuoti?
Dėl lėšų tariuosi su rajono savivaldybės meru, administracijos direktoriumi, kitais specialistais. Viešosios bibliotekos žinioje – apie 40 pastatų. Būtinam jų remontui lėšų atrandame. Remontuojant Naujamiesčio kultūros centrą, buvo atliktas ir bibliotekos remontas.
Ne naujiena šiandien išgirsti, kad yra uždaroma biblioteka, nors ji buvo vienintelis likęs kultūros židinys kaime. 24 metus jūs dirbate viešosios bibliotekos direktore. Kiek per tą laiko išnyko bibliotekų kaime?
Kai tapau direktore, rajone buvo 41 biblioteka. Buvome priversti išsikelti iš AB „Krekenavos agrofirma“. Uždarėme biblioteką Puodžiūnuose, kadangi pastatas ne jai priklausė. Panašiai įvyko Kairiuose. Privatizavus vaikų darželį Uliūnuose, biblioteka buvo uždaryta, kadangi vietos žmonės nesugebėjo jo atsikovoti. Uliūniečiams bibliotekos tikriausiai ir nereikėjo. Daugumą bibliotekų ne uždarėme, bet pervadinome ir perkėlėme į kitus kaimus. Liberiškio biblioteka, įsikūrusi vaikų darželyje, buvo labai nedėkingoje vietoje: rūsyje stovėdavo vanduo. Todėl ją perkėlėme į Gustonis, kur jos tuo metu nebuvo. Uliūnų biblioteką perkėlėme į Molainius.
Bibliotekos kaimuose ypač reikalingos. Apie 10 metų draugaujame su Valstybine mokesčių inspekcija. Jos darbuotojai kiekvienais metais važinėja po bibliotekas, kad žmonės galėtų deklaruoti pajamas iki gegužės 2-osios. Sodiečiams tai labai patogu. Jeigu kokių nors žinių trūksta, jie gali tai padaryti pasiekę namus. Bibliotekos teikia ir daugybę kitų paslaugų. Manau, vertėtų turėti bibliotekas tokiose priemiestinėse gyvenvietėse kaip Vaivados, Staniūnai ar Dembava.
Biblioteka be knygų būtų kaip namas be stogo. Ar tenkinate skaitytojų aprūpinimo naujais leidiniais poreikius?
Sovietiniais laikais, kai knygos būdavo leidžiamos dideliais tiražais, kiekviena rajono biblioteka gaudavo po 5–7 naujas knygas. Dabar tiek – visa viešoji biblioteka su filialais. Šiuo metu pasirodo daug pavadinimų knygų, kurių autoriai – mėgstantys rašyti, bet jų negalėčiau pavadinti profesionaliais rašytojais. Tokie mums dovanoja dideliais kiekiais knygų, tačiau jų dažniausiai skaitytojai nepageidauja. Jos užima vietą lentynose, o nurašyti negali, nes yra užpajamuotos.
Lėšas naujoms knygoms pirkti gauname iš valstybės biudžeto arba per Kultūros ministeriją. Vienam Lietuvos gyventojui skiriami 69 euro centai, kai Estijoje – 1,74 euro, o Skandinavijos šalyse – nuo 6 iki 11 eurų. Šiais bibliotekų metais papildomai skirta 300 tūkstančių eurų ne ką pagerins padėtį, nes knygos brangsta.
Neseniai teko lankytis Slovėnijos bibliotekose. Jose rasi ir muzikinius įrašus, ir kompaktinius diskus su filmais. Turintys skaitytojo bilietą tuo gali naudotis nemokamai. Vienam Slovėnijos gyventojui skiriama 24 eurai. Jeigu Lietuvoje skirtų bent kiek daugiau negu vieną eurą, tai šis tas jaustųsi. Ko norėti, jeigu šalia Seimo stovinčios nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos remontas nesibaigia.
Biblioteka turi pritraukti skaitytoją ir šiuolaikinėmis patalpomis. Jeigu Panevėžys neturėtų G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos, kultūros centrų, teliktų eiti į prekybos centrus ir vaikščioti jų koridoriais.
Jūsų vadovaujamas kolektyvas yra moteriškas. Kaip įstengiate jį išlaikyti darnų, kai labai menki bibliotekininkų atlyginimai?
Baigę aukštuosius mokslus uždirba ne ką didesnį nei minimalų atlyginimą. Džiaugiuosi mylinčiais skaitytojus ir gerbiančiais savo darbą. Bet ir savo gyvenimą kurti reikia, įsigyti būstą. Tai ypač aktualu jauniems. Prieš porą metų Seime vykusios vienos konferencijos metu kalbėjau, kad mūsų rajono bibliotekininkė, į kurią dėjome dideles viltis, išvyko dirbti į Norvegiją žuvų fabrike. Ką aš jai galėjau pasiūlyti? Ji pati pasakė: „Direktore, labai noriu dirbti, bet atlyginimas neleidžia, man reikia įsikurti“.
Ką darote, kad biblioteka neliktų be žmogaus?
Vėl ieškome, mokome. Neberuošiami bibliotekininkai specialistai. Vienintelis Vilniaus universitetas rengia komunikacijos specialistus, bet juos pavilioja didžiosios įmonės, siūlydamos gerus atlyginimus. Tad tenka skelbti konkursą laisvai darbo vietai užimti. Neseniai į projekto koordinatoriaus vietą pretendavo 40 norinčiųjų. Kaimo bibliotekose irgi pretendentų būna ne vienas, nors yra manančių, kad bibliotekininkai nieko nedirba, tik išdavinėja knygas. Taip, knygas gali išduoti bet kas, vasarai priimame ir moksleivius. Bet mums reikia tokių, kad gerbtų savo darbą ir nors šiek tiek mylėtų knygą, turėtų organizatoriaus gabumų ir būtų šiaip išprusę.
Užsukę į biblioteką tikisi paskaityti laikraščių, nes įpirkti juos jau sunkoka. Viešosios bibliotekos skaityklos lentynoje matau užprenumeruotą „XXI amžių“. Kas sprendžia, kokį leidinį užsakyti?
Tariamės su bibliotekininkais, jie – su skaitytojais, nes negalime užsakyti tiek, kiek norėtųsi. Užsakome tuos, kurie populiarūs tarp skaitytojų. Atsisakėme prenumeruoti kriminalinius įvykius atspindinčius laikraščius, nebent kas jų dovanoja. Priimame žurnalus blizgančiais viršeliais, jeigu juos irgi dovanoja. Stokojame kultūros leidinių.
Užsukus į viešąją biblioteką pasikeisti knygų, iš karto į akis krinta meno kūrinių parodos galerijoje „Prie knygų“. Kaip pavyksta rasti parodoms eksponuoti kūrėjų?
Galeriją, nors ji niekur neįteisinta, pasidarėme ir įsirengėme patys. Parodos savaime neatsiranda. Kartais patys menininkai siūlo savo darbus. Daugelis jų žino, kad biblioteka – pati geriausia vieta nemokamai save parodyti. Yra užsirašiusių metams į priekį, norinčių eksponuoti savo kūrybą. Aišku, didelį dėmesį skiriame savo krašto menininkams, žinodami, kad jie nelabai turi kur save pristatyti. Stengiamės parodyti įvairų meną. Neseniai atkeliavo fotoparoda iš Slovėnijos.
Nestokojate ir įvairių renginių. Kaip pasiseka prisikviesti žinomus žmones, nes atvykti jiems kelionė nėra pigi, ir nori dar gauti honorarą?
Paminint įžymų krašto žmogų, daug padeda jo artimieji, giminės ar jį pažinojusieji. Rašytojai važiuoja, kad pareklamuotų ir parduotų savo knygų. Reikšmingoms programoms rašome projektus rajono savivaldybei, Kultūros tarybai. Todėl priversti judėti ir kažko ieškoti.
Jau 28-ąjį kartą buvo renkamas laureatas Panevėžio krašto šviesuolės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinei premijai gauti. Kaip išlaikote šią puikią idėją?
Kol rajono savivaldybės taryba palaikys šitą idėją, kol pritars tam dalykui, neuždus ir gražus sumanymas. Komisija, vadovaujama rajono vicemero, nustato, kas to vertas. Šiemet laureatas buvo renkamas iš trijų kandidatų, ir visi – žinomi rašytojai. Laureatu tapo Saulius Šaltenis už knygą „Žydų karalaitės dienoraštis“ (premijos įteikimo iškilmės vyko gegužės 12-ąją). Beje, premijos Fondo tarybos pirmininkas – bibliotekininkas iš Smilgių Edvardas Vaičius.
Viešajai bibliotekai priskirti trys literatūriniai muziejai – Mato Grigonio, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Vaižganto bei Knygnešių Ustronėje.
Kadangi rajonas neturi savo krašto muziejaus, tai šie muziejai yra kaip literatūrinės ekspozicijos. Juose vykdome kultūrinę veiklą, į kurią galima įtraukti žmones. Tą darbą, manau, puikiai atliekame. Tie muziejai yra išlaikomi iš rajono savivaldybės biudžeto. Viešosios bibliotekos veiklos baras iš tiesų gana platus. Gustonyse yra universalus daugiafunkcinis centras, pilnas jo pavadinimas – Gustonių biblioteka-universalus daugiafunkcinis centras. Čia savo veiklą vysto kaimo bendruomenė, biblioteka, vaikų dienos centras, saviveiklos kolektyvai. Toks centras pasiteisino.
Esate ir Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos viceprezidentė. Manau, jūs galite įvertinti bibliotekų padėtį šalyje?
Skaudžiausia, kad pasikeitus merams ir savivaldybių taryboms, keičiasi ir jų požiūris į kultūrą. Ir neturime kuo padėti, nebent geru žodžiu, nes bibliotekų veikla – savivaldybių prerogatyva, niekas negali kištis į jų reikalus. Skaudžiai sumažintas bibliotekų tinklas Širvintų rajone, panaikinta 12 etatų. Direktorė buvo priversta išeiti iš darbo. Matysime, ar tai buvo būtinybė, ar ten iš tikrųjų labiau ištuštėjo kaimai. Ko verta biblioteka, veikianti dirbant 0,25 etato darbuotojai, arba dvi valandas? Važinėjant po Lietuvą, paaiškėja, kuo skiriasi rajonų bibliotekos. Sėkmingai darbuojasi tos, kur rajonų centrai turi nors vieną aukštąją mokyklą.
Seimas 2016-uosius paskelbė bibliotekų metais. Ar tai jaučiate?
Kartais labai sunku suprasti, ar tie bibliotekų metai kai kam yra labai svarbūs, ar tai – tik geras laikas save parodyti prieš artėjančius Seimo rinkimus. Kol kas dėmesio netrūksta, bet niekas nenori žvelgti į bibliotekų ateitį: nei Kultūros ministerija, nei Seimas, nei įvairios valdžios struktūros. Žinome, jog rugsėjį bus atidaryta nacionalinė M. Mažvydo biblioteka. Tai bus didžiulis įvykis. Šiaip daugiausia dirbame patys: organizuojame akcijas, stengiamės visiems priminti, kad biblioteka – kultūros įstaiga, kuri yra reikalinga. Patys renkame skaitytojus, patys juos ugdome. Mums bibliotekų metai – labai daug ir intensyvaus darbo. Jeigu visi Lietuvos žmonės žinos, kad šie metai skirti bibliotekoms, tai bus svarbiausia žinia. Jeigu išliks biblioteka, nedings ir kultūra, bus išsaugotas užrašytas žodis. Ir kiekvienas žmogus, perskaitęs knygą, praturtės bent keliais sakiniais, parašytais joje.
Kodėl jūs savo gyvenimą paskyrėte darbui bibliotekoje?
Baigusi vidurinę mokyklą, dėl susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių 1979 metais pradėjau dirbti bibliotekoje. Bibliotekininkystę studijavau neakivaizdžiai. Mama yra sukaupusi didžiulę biblioteką. Ji buvo mokytoja, o aš, augdama tarp knygų, norėjau būti kultūros žmogumi. Teko dirbti įvairiose vietose, vienu metu dėsčiau lietuvių kalbą. 1992 metais tapau Panevėžio rajono viešosios bibliotekos direktore.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi
Bronius VERTELKA
Panevėžys
Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Rūta Bagdonienė
Autoriaus nuotrauka
„XXI amžius“, 2016 06 03, nr. 22
