Dailininkės Veronikos Šleivytės paveikslų galerija Viktariškiuose (Kupiškio r.), pirmoji profesionalios dailės galerija sovietmečio kaime, įkurta dar 1985-aisiais ir gyvavusi 30 metų, sulaukė lemtingo sprendimo – Kupiškio rajono valdžia nusprendė avarinės būklės galerijos pastatą nugriauti.
Prieš kelias savaites posėdžiavę vietos politikai be diskusijų, tik kiek padūsavę dėl nenumaldomų laikmečio pokyčių nutarė 109,14 kv. m ploto galerijos pastatą pripažinti netinkamu naudoti, nurašyti ir likviduoti. Galerija yra Kupiškio etnografijos muziejaus padalinys, taigi muziejininkams ir teks imtis griovėjų vaidmens.
Paveldui neduos sunykti
Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė „Ūkininko patarėjui“ patikslino, kad šis sprendimas nereiškia galutinio galerijos sunaikinimo, tik atsisakoma pastato, kuriame buvo eksponuojami dailininkės paveikslai. Dailininkės gimtojoje sodyboje yra daugiau statinių, kuriuos tikimasi rekonstruoti ir išsaugoti.
Pasak muziejaus vadovės, galerijos pastatas nesunyko per metus ar kelerius, jau gerą dešimtmetį kasmet prašyta savivaldybės skirti lėšų galerijos stogo remontui, bet vis pristigdavo tam pinigų. Lietūs ir darganos priveikė statinį: supuvo sijos ir lubos, tad reikėtų kapitalinio remonto, o tai pernelyg brangu, neapsimoka. Sprendimą nugriauti pastatą rugsėjį priėmė statinį apžiūrėjusi ir įvertinusi savivaldybės sudaryta komisija. Galerijos eksponatai jau seniai išvežti į Kupiškio etnografijos muziejaus saugyklas, kad ten būtų saugūs.
Muziejaus direktorė V. Aleknienė priminė muziejininkų pastangas gauti lėšų galerijos rekonstrukcijai per įvairius projektus ir programas, bet iki šiol nei Kultūros ministerija, nei sava valdžia neparodė didesnio susidomėjimo. Tik dabar, kai pastatas sulaukė avarinės būklės, atsirado vilčių gauti finansavimą iš Kupiškio rajono vietos veiklos grupės, Lietuvos–Latvijos pasienio bendradarbiavimo projektų kultūros paveldui išsaugoti, jau suplanuoti dailininkės V. Šleivytės kai kurių paveikslų, jos meninių fotografijų restauravimo darbai. Iki šiol ir dailininkės kūrybinis palikimas, ir jos galerija gimtuosiuose Viktariškiuose buvo veiksmingai panaudojami muziejaus edukacinėje veikloje, ir dabar rengiami mokinių natiurmortų ir grafikos darbų vardiniai dailininkės konkursai, dailės plenerai, vykdomi projektai, supažindinantys moksleivius ir bendruomenę su dailininkės V. Šleivytės gyvenimu ir kūryba.
Dailininkės sodyboje yra išlikusi jos gimtoji gryčia, tik ji mažutė, ekspozicijoms netinkama, yra pirtelė–kalvė, mat dailininkės tėvas Jonas Šleivys buvo kalvis, yra bent 3 ar 4 klėtys, atvežtos čia iš gretimų kaimų. Erdvus galerijos pastatas, kurį suplanuota nugriauti, irgi atgabentas iš kaimyninio kaimo. Nugriovus pastatą, dar geras statybines medžiagas ketinama panaudoti rekontruojant kitus sodybos pastatus.
„Reikėjo atsiklausti žmonių“
Taip nelinksmai apie vietos politikų sprendimą nugriauti Veronikos galeriją Viktariškiuose kalba Albinas Vaižmužis, tuometis Antašavos kolūkio pirmininkas. Tai jo rūpesčiu, pasiūlius pačiai V. Šleivytei, ir buvo įkurta anuomet vienintelė profesionalios dailės galerija Lietuvos kaime.
„Dailininkė buvo labai artima su savo gimtinės žmonėmis, dažnai čia atvažiuodavo, pati pasiūlė atiduoti per 130 savo darbų, bet tik su sąlyga, kad nenukišime paveikslų į muziejaus fondus, o padarysime visiems prieinamą ekspoziciją, – prisiminė A. Vaižmužis. – Valdyboje pasitarę, nupirkome Astravų kaime iš Manikienės erdvų namą, tada greta melioracijos darbai buvo vykdomi, valdžia skyrė kompensaciją, kolūkis dar bene 3 tūkstančius rublių pridėjo, ant rogių namą uždėję atitempėme, pastatėme. Kolūkio statybininkai įvedė požeminę elektrą, dar senovinių klėčių suradome, sublokavome atvežę. Gausybė ekskursijų suvažiuodavo, kad kelias privažiuoti patogesnis būtų, vietos gyventojams mažiau dulkėtų, pusę žvyrkelio išasfaltavome. Daug darbo čia įdėta, reikėjo politikams vietos žmonių atsiklausti, kaip geriau padaryti…“
Vaižmužis, sovietmečiu entuziastingai rėmęs kaimo kultūros ir meno, sporto vystymo idėjas, dabar jautriai reaguoja į lengva ranka uždaromus, likviduojamus kaimo kultūros ir švietimo židinius, nykstantį senąjį paveldą. „Reikėjo laiku pataisyti stogą ir būtų ta galerija dar ilgai žmonėms tarnavusi“,– sako pašnekovas. Valdžia planuoja dar geras statybines medžiagas panaudoti kitam pastatui suremontuoti prie beržynėlio, bet ten, pasak A. Vaižmužio, puvinys įsimetęs, irgi neilgam bus darbas. Beliks tik likviduoti…
Virginija JUŠKIENĖ, „ŪP“ korespondentė
