Virginija JUŠKIENĖ
„ŪP“ korespondentė
Vien tik ši diena žmogui stiprybės nesuteikia, reikia tvirtesnio pamato, kad ant jo atsistojęs galėtų nors akies krašteliu pamatyti rytdieną. Pasaulio tautų istorija, savojo krašto praeitis, mūsų tėvų ir senelių asmeniška patirtis sugula į tą tvirtybės pamatą, tik jį reikia pažinti, mokėti perskaityti. Žinoti, kad ne viskas vadovėliuose surašyta, juose daug kas tiesiog netelpa, nors kartais yra labai arti, visai šalia.
Bene prieš 16 metų kupiškietė istorikė muziejininkė Aušra Jonušytė ėmė domėtis prieškario žydų bendruomenės istorija, su Lauryno Stuokos Gucevičiaus gimnazijos jaunųjų muziejininkų būreliu ėmė rinkti medžiagą, senesniųjų Kupiškio gyventojų prisiminimus, raustis archyvuose, vartyti senus kraštotyros leidinius. Surinkta informacija sugulė į naujus straipsnius, pasiekė įvairiose pasaulio šalyse išsibarsčiusius žydų palikuonis. Pastarųjų iniciatyva ir lėšomis 2004 m. savivaldybės viešojoje bibliotekoje, kuri įsikūrusi išlikusioje žydų sinagogoje, buvo atidengta bronzinė atminimo lenta 1941 m. vasarą nužudytiems žydams, čia surašytos 824 pavardės, nurodytas sušaudytųjų amžius. Lietuvoje yra tik trys tokie paminklai holokausto aukoms, kur įamžinti gyvenusiųjų vardai. Ši lenta pasitinka visus, kurie praveria bibliotekos duris.
Yra Kupiškyje išlikusi ir trumputė Sinagogos gatvelė, tik keliasdešimt metrų, su mažais susiglaudusiais mediniais nameliais, akmenimis grįstu grindiniu. Ją pereiti užtenka kelių minučių, bet gegužės pradžioje čia apsilankė labai smalsus ir niekur neskubantis jaunimas.
Povilo Matulionio progimnazijos 7c klasės mokiniai, pasiūlius mokytojoms Violetai Latvienei ir Nijolei Puzelienei, vykdė integruotą pilietinio ugdymo ir informacinių technologijų projektą. Aplankė gyventojus, užrašinėjo prisiminimus, fotografavo, tapė paveikslus, klijavo aplikacijas, tarsi atkūrė Sinagogos gatvelę. Sužinojo, kad čia prieš karą gyveno 29 žydai, daugiausia smulkūs, neturtingi amatininkai, stiklininkai, kalviai, o žydas Genka turėjęs karietą, kuria veždavo keleivius į geležinkelio stotį.
Yra mieste išlikę ir trys seni malūnai, vienas iš jų priklausė turtingiausiam prieškarinio Kupiškio gyventojui Nochemui Šmidtui. Jis turėjo malūną, malė grūdus, vėlė milą, gamino ir pardavinėjo elektrą miesteliui. Tas malūnas išliko, tebėra kiemo akmenų grindinys, ten yra įsikūrusi savivaldybės priešgaisrinė tarnyba. Rajono valdžia yra numačiusi tarnybą iškelti į Subačių, o senajame malūne, jį rekonstravus, įkurti žydų paveldo muziejų.
Šie ir kiti vietos žydų bendruomenės istorijos aspektai, atminimo įamžinimo planai aptarti tarptautinėje konferencijoje „Kupiškio žydų bendruomenė. Praeities ir dabarties sąsajos“, kuri neseniai vyko Kupiškio P. Matulionio progimnazijoje. Renginį globojo Izraelio ambasada. Pranešimus skaitė žydų istorijos įvairius tarpsnius ir tragišką lemtį, gelbėtojų likimus tyrinėję istorikai iš Vilniaus, Šiaulių, Kupiškio, taip pat ir Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas. Ambasadorius Kupiškyje yra dažnas svečias, šių viešnagių bene labiausiai laukia Kupiškio vaikų dienos centrą lankantys vaikai, jau ne kartą gavę ambasados paramos ir saldžių dovanų.
Kupiškėnų dėmesį savo krašto istorijai, neignoruojant sudėtingo ir skaudaus žydų bendruomenės likimo (iškalbingas skaičius: nuo XX a. pr. iki 1941 m. vasaros tragedijos žydų tautybės gyventojai Kupiškyje sudarė nuo 72 iki 42 proc. visų gyventojų) pastebėjo ir įvertino Lietuvos žydų bendruomenė. Svarstomos Kupiškio ir Izraelio švietimo įstaigų bendradarbiavimo, kultūrinių, ekonominių ryšių galimybės. O istorijos gilesnio pažinimo, bendros praeities įvertinimo ir įamžinimo darbų ir planų dar tik pradžia.
Autorės nuotraukos
