Utenos „Juventus“ šį LKL, kurią remia „Betsson“, sezoną išgyveno didžiulę emocijų karuselę: nuo didžiausios duobės istorijoje iki triumfo ketvirtfinalyje prieš Vilniaus „Rytą“, o vėliau ir pusfinalyje prieš Klaipėdos „Neptūną“.
Vienas uteniškių lyderių Lukas Uleckas pripažįsta, kad jausmas su šia komanda žengti į finalą prilygsta kažkam panašaus, ką yra išgyvenęs su „Rytu“, kai laimėjo titulą.
Vis tik čia sezonas nesibaigia ir susikaupimo „Juventus“ nepraranda.
Jau šią popietę, 16.30 val., prasideda finalo serija ir Kaune „Juventus“ sieks mesti iššūkį Kauno „Žalgiriui“.
„Tiesiog labai tikiuosi, kad visi – lyga, žiūrovai – negalvoja, jog finale „Žalgiris“ garantuotai laimės pirmą vietą. Tikiuosi, į mus žiūrės kaip į lygiavertį varžovą ir bus įdomi serija“, – tikisi L.Uleckas.
Pats jis LKL, kurią remia „Betsson“, atkrintamosiose per 27 minutes pelno 15,5 taško, atkovoja 5 kamuolius, atlieka 3,8 perdavimo bei renka 18,7 naudingumo balo.
Tokiu savo žaidimu L.Uleckas atkreipė ir Lietuvos rinktinės trenerio Rimo Kurtinaičio dėmesį. Tiesa, į tai puolėjas žiūri kukliai: „Smagu“, – šypsosi jis.
Finalo serijos startą nuo 16.30 val. stebėkite BTV ir „Telia Play“ platformoje, o prieš tai LKL.lt – pokalbis su uteniškių vedliu.
– Šį sezoną Utena jau turėjo progų švęsti: kada šventė buvo didesnė – po pergalės prieš „Rytą“ ar „Neptūną“?
– Po pergalės prieš „Neptūną“. Nebuvo taip, kad matėme, kas dėjosi mieste – nelabai blaškėmės, bet arenoje matėsi labai daug laimingų žmonių.
– Jūs žinote, ką reiškia laimėti LKL, kurią remia „Betsson“, titulą. Ar jausmas su „Juventus“ patekti į finalą prilyginamas trofėjui, ar tai vis tik skirtinga?
– Sunku pasakyti. Kai su „Rytu“ laimėjome pirmą čempionatą, buvau finale didelė to dalis, svarbus žaidėjas, dabar irgi buvau vienas pagrindinių. Iš tikrųjų, jausmas panašus. Tik, aišku, dabar laimėjome pusfinalį, tada – finalą. Tik, kad septinta komanda būtų LKL finale, to dar nebuvę.
– Jau „Ryto“ pavyzdys parodė, galima rasti ir kitų, kaip lengva perdegti po geros atkarpos ir pasiekimo. Kaip jūsų komanda po triumfo ketvirtfinalyje išlaikė maksimalų susikaupimą iki šiol?
– Nebuvo jausmo, kad jau padarėme, ką reikia. Žinojome, kad laimėsime prieš „Rytą“ ir kad įveiksime „Neptūną“. Treneris įtikinėjo tuo ir visi tuo patikėjome. Tai ir įvyko. Dabar sako, kad neisime duoti lengvo finalo, eisime ant titulo, bandysime (Juokiasi). Neturime pagrindo netikėti treneriu, eisime iki galo.
– Ar Laimonas Eglinskas pirmas treneris jūsų karjeroje, kuris rodo tokį milžinišką tikėjimą komanda?
– Ne, yra tų trenerių tokių. Man patinka trenerių savybė, kai jie nesako: varžovas stiprus. Kai jie žiūri mūsų komandos ir sako, kad esame geresni už juos, tik turime tai įrodyti nuo gynybos prie puolimo. Žiūrime ne į varžovus, o į save.
– Kiek jus į priekį vedė ne tik trenerio motyvacija, bet ir noras visiems įrodyti, kad nesate tokie prasti, kokia buvo pozicija reg. sezone?
– Kai buvo 11 iš eilės pralaimėjimų, sėdime su komanda rūbinėje ir tarpusavyje šnekame, kad nesame tokie blogi. Tiesiog nežinome, kas yra. Visi buvome lyg mirę: labiau pavargę fiziškai, bet būtent dėl to emocinio nuovargio. Žinojome, kad esame geri, šnekėjome: esame tokie geri žaidėjai, bet nelaimime. Atėjo Laimonas, pakeitė emociją, nors žinojome, kad esame geri, reikėjo papildomo postūmio.
– Vienokia situacija ir nuotaika yra pralaimint, kitokia – laimint. Ar kai kuriuos žaidėjus pažinote naujai, kai atėjo geresnė atkarpa?
– Nepasakyčiau, bet buvo juokingas momentas, kai pralaimėjome Klaipėdoje, sėdime rūbinėje ir man sako Venskus: neatsimenu to jausmo pralaimėti. Nes pastarąjį kartą buvome pralaimėję prieš „Žalgirį“ reguliaraus sezono gale, kai sužaidėme neblogai. O po to turėjome pergalių seriją. Net nebeatsiminėme to jausmo, buvo smagi emocija, laiminčioje komandoje esame.
– Ar po nesėkmės Klaipėdoje nebuvo įsimetę kažkiek nepasitikėjimo ar panikos, prieš grąžinant seriją namo?
– Ne. Žaidėme, buvome arti, bet nesikabinome į pergalę, nesijautė pergalės visose rungtynėse. Tiesiog žinojome, kad seriją uždarysime Utenoje.
– Buvo svarstymų, kas būtų, jei serijoje taptų lygu – ar jums pavyktų išgyventi lemiamą kovą Klaipėdoje. Kaip manote, būtumėte psichologiškai atlaikę tokį išbandymą?
– Čia toks hipotetinis klausimas, kas būtų, jei būtų. Nežinau, manau, būtume laimėję seriją ar taip, ar taip. Uždarėme Utenoje, nes tiesiog žaidėme geriau, tiek už „Rytą“, tiek už „Neptūną“. Tiesiog to nusipelnėme.
– Kiek emociškai išsunkė ši pusfinalio serija su „Neptūnu“, kuri buvo tikrai karšta?
– Emociškai buvo sunku, bet ant tų emocijų smagu žaisti. Adrenalinas didelis, jėgų pilna, niekad nepavargsti. Manau, visi tuo mėgavosi.
– Jau esate finale, ar galima sakyti, kad savo auksą „Juventus“ jau laimėjo – sidabro pavidalu?
– Pasiekėme tai, ko klubas dar niekada nebuvo pasiekęs. Tiesiog labai tikiuosi, kad visi – lyga, žiūrovai – negalvoja, jog finale „Žalgiris“ garantuotai laimės pirmą vietą. Tikiuosi, į mus žiūrės kaip į lygiavertį varžovą ir bus įdomi serija.
– Pats žaidžiate labai solidžias atkrintamąsias, ar sparnus tokie mačai užaugina?
– Manau, visa komanda dabar ant sparnų (Juokiasi). Iš trenerio yra didelis pasitikėjimas, žaidžiame gerą krepšinį ir bandysime duoti kovą „Žalgiriui“.
– Kas bus svarbiausia, kad pavyktų tą kovą duoti maksimalią?
– Eiti su ta pačia energija, tuo pačiu pasitikėjimu, kaip iki šiol atkrintamosiose. Pradėti nuo gynybos ir žaisti su pasitikėjimu puolime.
– „Juventus“ turi vietą Čempionų lygoje. Kaip manote, tai bus didelė korta klubo rankose, norint išsaugoti dabartinės sudėties žaidėjus, gal ir jus patį?
– Tai tikrai svarbus argumentas, Čempionų lyga – geras turnyras. Miestui, klubui, Lietuvai tai svarbu. Turėtų ir rėmėjų daugiau atsirasti. Smagu.
– Kiek malonu pačiam buvo išgirsti, kad Rimas Kurtinaitis stebi jus ir svarsto pasikviesti į rinktinės stovyklą?
– Mačiau, smagu, kad pastebi (Juokiasi).
