Labiausiai patyręs „Utenio“ žaidėjas 37 metų Pavelas Leusas dar nežada baigti karjeros, nors vietą aikštėje visada pasiryžęs užleisti savo auklėtiniams
Nuo šiol Pavelo Leuso marškinėlius puošia auksinė širdis. Taip „SMScredit.lt A lyga“ pagerbia futbolininkus, sužaidusius šalies rinktinėje dešimt ar daugiau rungtynių.
Dabar jau 37-erių P.Leusas į Lietuvos rinktinę buvo kviečiamas dar 1998-2001 metais.
Daug patirties per ilgą savo karjerą Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Kazachstano, Uzbekistano ir Suomijos klubuose sukaupęs P. Leusas dabar yra „Utenio“ žaidžiantysis treneris – ugdo komandos vartininkus.
P. Leusas neslėpė, kad marškinėliai su auksine širdimi jį pradžiugino. „Manau, kad tai – labai gera idėja. Man tai buvo tikrai malonus siurprizas. Kai žaidžiau rinktinėje, buvau dar jaunas. Bet, pasirodo, prisimena mane“, – sakė patyręs vartininkas.
Jums 37-eri. Esate treneris. Ar nežadate baigti futbolininko karjeros?
Bent jau dabar tikrai ne. Šiemet aš vis dar pasiruošęs padėti „Uteniui“, kai komandai to reikės.
Kodėl pradėdamas žaisti futbolą pasirinkote būtent vartininko poziciją?
Jei gerai prisimenu, kai buvau aštuonerių, į treniruotę neatėjo mūsų vartininkas. Treneris paklausė – kas norėtų į vartus. Taip ir atsistojau į juos. Gal ir neturėjau to didelio noro būti puolėjas, kaip dauguma vaikų.
Žaidėte ir pakankamai egzotiškose šalyse. Kuri paliko daugiausia įspūdžių?
Gal Azijos šalys. Karšta ten, nelengva rungtyniauti. Geriausiai žaisti sekėsi, matyt, Kazachstane. Laimėjome tada ir šalies taurę, nors pirmenybėse buvome vidutiniokai. Kai laimi kažką su komanda, tai įspūdžiai ir pasilieka. Juolab, kad ir klubo vadovybė mane vertino.
Ar ir šeima kartu vyko į Kazachstaną ir Uzbekistaną?
Visur važiavo, kol mano vyresnysis nepradėjo eiti į mokyklą.
Kiek viso vaikų turite?
Du sūnus. Jaunėliui dabar tik 10 mėnesių.
Žmona džiaugiasi, kad pagaliau baigėte keliauti ir įsikūrėte gimtinėje?
Žinoma. Gyventi svetur, keliauti iš vietos į vietą nėra labai malonu. Kai nesi pasaulinio lygio žvaigždė, tai kaip paprastas darbininkas ieškai darbo, komandos, ieškai, kaip save realizuoti, rūpiniesi, kad šeima būtų šalia.
Dabar svarbiausias darbas – trenerio?
Taip. Aš dar vis savo auklėtinius pasaugau, jei matau, kad kažkas negerai, į aikštę neleidžiu, einu pats. Bet manau, kad dabar mano pagrindinė užduotis – padėti jiems įsitvirtinti aikštėje, o ne veržtis į aikštę pačiam per galvas. Svarbiausia, kad jauni mūsų vartininkai žaistų kuo geriau.
Pagrindinėje sudėtyje jus pakeitė Lukas Paukštė. Ką manote apie jo perspektyvas?
Luko duomenys puikūs ir, manau, kad jei jis dirbs visais atžvilgiais kryptingai – ir fiziškai, ir techniškai – turi gerų galimybių išaugti puikiu vartininku.
Pačiam nesinori aikštėje pasirodyti dažniau? Gal sužaisti kokiose veteranų pirmenybėse?
Na bent jau kol kas aš žaidžiu tik „Utenyje“. Tai yra profesionalus klubas ir vargu ar toleruotų, jeigu žaisčiau dar kur nors. Todėl tos galimybės pažaisti daugiau nėra. Na, nebent štai žiemą sukūrėme komandą FK 78 ir žaidėme Sekmadienio futbolo lygos žiemos 7×7 pirmenybėse.
Kodėl „Utenis“ šiemet stringa, žaidžia ne taip, kai norėtų komanda ir jos gerbėjai?
Mes, treneriai, vis stengiamės, kad taip nebūtų, kad žaidimas gerėtų. Bet šiais metais stipresnė yra pati A lyga. Juk tas pats „Žalgiris“, kuris prieš sezoną planavo nepralaimėti nė vienerių rungtynių per čempionatą, dabar neužima pirmosios vietos.
Pačiam, kaip buvusiam žalgiriečiui, „Žalgiris“ yra principinis varžovas?
Gal tie žaidėjai, kurie tenai kažkada žaidė ir turi tokį principą viduje, bet akivaizdžiai to nerodo. O šiaip tai visi juk prieš čempioną visada stengiasi pasirodyti kuo geriau, nereikia niekam nieko papildomo sakyti, labiau motyvuoti. O man pačiam? Taip, yra kažkas. Juk didžiausių laimėjimų Lietuvoje pasiekiau su „Žalgiriu“. Ir dabar visada norisi, kad su „Žalgiriu“ kuo geriau sužaistume.
Ryškiausias prisiminimas iš jūsų karjeros?
Tokių yra nemažai. Įsimintina, kai 1999-aisiais su „Žalgiriu“ tapome Lietuvos čempionais. Taip pat nepamirštamas debiutas nacionalinėje komandoje. Tada iš rikiuotės iškrito pagrindiniai rinktinės vartininkai ir man teko žaisti oficialiose rungtynėse Sarajeve su Bosnija ir Hercegovina. Į pagrindą patekau iš gilaus atsarginio pozicijos. Įsiminė ir Kazachstano taurė, kurią laimėjau būdamas legionierius.
