Minint 30-ąsias Černobylio katastrofos metines Panevėžio J. Miltinio dramos teatras pristato premjerinį Lino Marijaus Zaikausko spektaklį „Černobylio malda“ pagal Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič dokumentinę apysaką „Černobylio malda: ateities kronika“. Baltarusijos žurnalistė ir rašytoja S. Aleksijevič, dokumentuojanti žmonių jausmų istorijas istorinių krizių akivaizdoje, kurios knygos išverstos į 19 kalbų, balandžio 30 d. lankysis J. Miltinio dramos teatre. Pateikiame šių metų Deutsche Welle interviu su S. Aleksijevič.
Titulas „Nobelio premijos laureatė“ – taip pat įsipareigojimas?
To dar nežinau. Aš dar neįsigyvenau į šią būseną. Šiaip ar taip, nebeturiu laisvo laiko. Tai yra labai liūdna, kadangi aš esu daugiau vienišė, rašomojo stalo žmogus. Aš mieliau sau tyliai rašyčiau ir mąstyčiau.
Kas pasikeitė Jūsų asmeniniame gyvenime po Nobelio premijos apdovanojimo?
Dabar galima pasakyti ne daugiau kaip vieną žodį. Vos ką pasakau – tai jau paskelbiama viešai. Žinoma, tai yra kiek nekomfortabilu.
Kelno literatūros festivalio metu prasitarėte, kad mes vėl išgyvename šaltąjį karą. Jūs, kaip daug apie karą rašiusi autorė, jaučiate tai ypatingai intensyviai?
Ne, aš tai jaučiu kaip žmogus, kuris ten gyvena – viso to viduje. Kadangi Baltarusija, kaip jokia kita šalis, yra glaudžiuose santykiuose su Rusija. Aš manau, kad tai yra vienintelė likusi erdvė, kuri patiria tiesioginę Rusijos įtaką. Keletą procesų Lukašenka galėjo sustabdyti. Jis galėjo užkirsti kelią laukinio kapitalizmo vystymuisi. Baltarusija – tai imperializmo ir socializmo mišinys.
Tačiau galima pastebėti, kad neapykanta, kuri kaupėsi apiplėštuose ir apgautuose žmonėse, praskynė sau kelią. Aš tai pastebėjau jau prieš dešimtmetį, kai rašiau knygą „Second hand laikas“ ir daug keliavau po Rusiją. Ir tada klausiau savęs, prie ko gali privesti ši neapykanta. Kai aš lankiausi pas savo draugus Maskvoje ir pasidalinau savo įspūdžiais, jie sakė, kad demokratija šiandien yra negrįžtamas procesas, grįžimas būtų nerealus. Dabar aiškėja, kad tai nebuvo tik svaičiojimai. Ir ši besikaupianti neapykanta buvo labai meistriškai nukreipta į išorinį pasaulį. Greita sąmonės militarizacija buvo įsteigta prieš „išorės priešą“.
Taigi Jūs manote, kad pyktis dėl vidaus politikos problemų, šiuo atveju Rusijos, yra nukreipiamas į įsivaizduojamą išorinį priešą?
Žinoma. Tai yra energijos, kuri gali susprogdinti kažką viduje, nukreipimo į išorę forma. Putinas nieko naujo neišrado. Taigi taip buvo daroma visada.
Daugelis kalba apie Putiną ir jo autokratiją, tačiau tokia autokratija yra sukurta ne vakuume. Jo populiarumo reitingai šiuo metu yra įspūdingi. Kaip tokį reiškinį visuomenėje galima paaiškinti?
Esu išspausdinusi straipsnį pavadinimu „Kolektyvinis Putinas“. Jame rašiau, kad čia svarbiausias ne Putinas, jis tik akumuliuoja sąmoninius ir pasąmoninius visuomenės troškimus, o visuomenė, kuri jaučiasi pažeminta, apiplėšta, apgauta. Joje tvenkiasi energija. Ir mes, kurie dalyvavome perestroikoje, taip pat stebėjomės: kur yra petrodoleriai? Niekas neįtarė, kad jie „nuskriejo“ į kariuomenę. Šiandien Rusija turi pakankamai stiprią kariuomenę, visiškai kitokią nei Jelcino laikais.
Mes stebėjomės: kodėl tauta tyli? Kai aš pradėjau daug keliauti po gilią Rusijos provinciją, pavyzdžiui, Sibirą, supratau, kodėl ji tyli: ji nesuprato, kas įvyko, to nebuvo tikimasi. Žmonės nenorėjo kapitalizmo, kuris netiko rusiškui mentalitetui. Ir kai Putinas ištarė šiuos žodžius: visi aplink yra priešai, turime būti stiprūs, mus privalo gerbti – pasaulis staiga vėl grįžo į savo vietą. Toks pasaulis žmonėms yra pažįstamas. Jie vėl save suprato tautinėje vienybėje.
Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje kalbėjote apie dvi katastrofas: socialinę, kuri yra susijusi su sovietinės imperijos griūtimi, ir Černobylio tragediją, kuri įvyko prieš trisdešimt metų. Ką Černobylis Jums reiškia šiandien?
Visi mano draugai, kurie mirė per paskutinius dešimt metų, mirė nuo vėžio. Ir tiesiogine šio žodžio prasme nėra dienos, kada negirdėčiau, kad kažkas susirgo ar mirė. Daugelio mokslininkų tai buvo prognozuojama jau pačioje pradžioje, pirmaisiais mėnesiais po Černobylio avarijos. Mokslininkai tada sakė, kad pirmiausia bus greitų mirčių banga, po kurios seks reakcija į mažų dozių radiaciją, tą radiaciją, kurią mes valgome, geriame ir kvėpuojame. Tai vyksta būtent dabar – gana agresyviai ir visur. Blogai yra tai, kad visuomenė nėra pajėgi nepriklausomoms pilietinėms iniciatyvoms. Valdantieji nori užmerkti akis. Jie patys, kiek man žinoma, turi specialius žemės ūkius. Tuo tarpu mes valgome viską, kas yra siūloma parduotuvėse, turguose, kurie nėra itin atidžiai kontroliuojami. Todėl negalima sakyti, kad gyvename laikais po Černobylio. Mes gyvename Černobylio laikais ir tai tęsis amžinai.
Jūs gyvenate ir rašote Baltarusijoje. Šios šalies valdžios Jūs nemėgstate. Čia stengiamasi Jus ignoruoti, kliudoma susitikti su kolegomis rašytojais. Kodėl vis dar ten gyvenate?
Aš ką tik grįžau – po dvylikos metų užsienyje. Kartu su Vasilijumi Bykovu palikome šalį. Lukašenko kaip tik atėjo į valdžią. Tada mes galvojome, kad neturėsime ilgam pasilikti užsienyje, kad mūsų išvykimas taps meno simboliu. Nieko panašaus! Ilgos emigracijos metu supratau, kad visa tai taip greitai nesibaigs. Tačiau aš esu rašytoja, kuri privalo ir nori gyventi namuose. Nes tie „balsų romanai“, kuriuos rašau, susidaro iš atmosferos, mane supančio gyvenimo, iš pokalbių su žmonėmis, dažnai atsitiktinių, prasilenkiant, gatvėje, restorane, taksi, turguje. Be to auga mano anūkė ir aš turiu grynai žmogišką norą būti šalia jos.
Tačiau aš turiu taip pat pripažinti, kad grįžau kažkur pusę metų iki tos transformacijos, kada visos Putino kaukės nukrito ir jis atvirai ir aiškiai pristatė savo programą Rusijai. Daugeliui tai buvo pralaimėjimas ir sukėle nerimą. Tada pirmą kartą supratome, kad tam buvo ruožtasi kone dvidešimt metų! Mes buvome tokie naivūs romantikai, kurie tikėjo, kad demokratija papraščiausiai ateis todėl, nes mes gatvėse šaukiame „Laisvė! Laisvė!”.
Ar pritaria šeimos nariai Jūsų požiūriui į demokratiją ir šiuolaikinį gyvenimą?
Aš taip nemanau. Mano tėvas iki paskutinio tikėjo komunizmu, jis negalėjo išmesti savo partijos bilieto. Jis buvo nuomonės, kad Stalinas apjuodino komunizmo idėją. Mano motina galvojo kažką panašaus, nors abiejų šeimose buvo represijų aukų. Anksčiau aš klausdavau savo tėvo apie laiką, kada buvo suimti jo draugai: „Kaip tu galėjai?“. Šiandien jau nebeklausiu tokių idiotiškų klausimų. Kaip mes visi galime šiandien? Kiekvienas šioje nešamoje gyvenimo tėkmėje ras triuką, pasiteisinimą, galimybę, kažką savo orumui išlaikyti. Tai yra žmogaus prigimtis. Totalitarizmas, kuris šiandien sutinkamas įvairiausiomis formomis, yra giliai įsišaknijęs gyvenime. Pavyzdžiui, Baltarusijos žmonės: jie matė Maidaną Ukrainoje, kraujo praliejimą, tas degančias padangas. Žinoma, jie išsigąsta. Visi nori laisvės. Tačiau visi nori, kad šis grožis tiesiog ateitų, iš kažkur pasirodytų, nusileistų iš dangaus. Bet tai neįvyks.
Prie ko dirbate šiuo metu?
Šiandien aš esu pernelyg pavargusi, kad rašyčiau apie karą. Aš daugiau negaliu žiūrėti į žmogaus pamišimą. Ir aš negaliu suvokti, kur žmogus įgauna teisę žudyti kitą žmogų. Tiek teisingas, tiek neteisingas karas galiausiai yra tik žmogžudystė. Manau, 21-ajame amžiuje turėtų būti kovojama idėjų pagalba. Mes turėtume vienas su kitu derėtis, o ne žudyti. Bet mes toliau žudome. Tai barbariška.
Šiuo metu galvoju apie dvi knygas. Viena apie meilę. Vyrai ir moterys kalba apie meilę, bet kartu dar kartą apie tai, kas mes esame. Kita apie gyvenimą senatvėje. Technologinė pažanga mums suteikė dar 20 – 30 metų ir niekas nežino ką su tuo daryti. Negalima toliau egzistuoti tiktai kaip stipriai biosistemos nužymėtais laikais. Reikia kažkaip kitaip gyventi, rasti tam tikrą prasmę. Ji negali susidaryti tik iš vaikų gimdymo, kaip mums buvo įdiegta. Juk privalo dar ir dvasinė prasmė būti.
Interviu vertė Ilona VITKAUSKAITĖ
