Bronius VERTELKA
Daugybę kartų Panevėžyje teko Sodų gatvėje praeiti pro namą, pažymėtą 10-uoju numeriu, tačiau jo duris pravėriau tik balandžio 25-ąją, Gerojo Ganytojo sekmadienio išvakarėse. Čia, Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos (popiežiaus teisių) vienuolių namuose, organizuota Atvirų durų diena.
Senąją mūrinę pastato dalį dar prieš karą seserys vienuolės suklojo savo rankomis. Kitą, medinę dalį, kurią vyresnieji panevėžiečiai mena buvus žalios spalvos, apipuvusią ir apgriuvusią, padėjo atstatyti jų geradariai jau Nepriklausomybės metais, pastato šeimininkėmis tapus vienuolėms. Toks namas puošia Sodų gatvę.
Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacija yra paplitusi po visą pasaulį, turi per 700 narių. Šios 1878 metais įkurtos kongregacijos centras yra Lenkijoje, Lietuvos provincijos centre Panevėžyje įsikūrusios 26 seserys vienuolės, o Lietuvos provincijoje yra 53. Šios kongregacijos vienuoliniai namai dar yra Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, Palangoje, Šilalėje, Palendriuose. Jaunesnės vienuolės dirba gydymo, švietimo įstaigose, katechetikos centre, vyskupijos kurijoje. Vyresnės, pensinio amžiaus, užsiima namų tvarkymu, atsideda maldai. Užtat taip visur švaru ir tvarkinga!
Valgyti vienuolės ruošia pačios, pačios sudaro ir valgiaraštį. Jos stengiasi gaminti natūralų maistą. Vienuolės nesureikšmina valgymo, ieško pigesnių produktų, šiuo atžvilgiu niekuo nesiskiria iš paprastų mirtingųjų. Produktus perka turgavietėse, nes, pirkdamos didesnį jų kiekį, sulaukia nuolaidų.
Seserys vienuolės niekuo nesiskiria ir nuo skubančiųjų gatve. Jos neturi jokio išskirtinio ženklo, rengiasi kaip pasaulietės. Tačiau per amžinuosius įžadus gauna žiedą, kaip sužieduotuvių su Dievu ženklą. Jį nešioja kaip vestuvinį žiedą. Tuo patvirtina priklausymą Dievui.
Įvairiais keliais moterys ateina į vienuolyną, netgi vos baigusios vidurinę mokyklą. Čia įgyja specialybę, kuri atitinka jų įgimtas savybes. Jeigu jaučia potraukį pedagogikai, tai specialybė bus susijusi su pedagoginiu darbu. Jeigu domisi medicina, moka slaugyti ligonius, tai turės medikės specialybę. Tai išsiaiškinama jau bendruomenėje. Dauguma renkasi medicinos, teologijos studijas. Provincijolė s. Jolita Šarkaitė – teologijos magistrė – baigė ir neformalias studijas Lenkijoje.
Studijas apmoka bendruomenė. Ateinant į vienuolyną nereikia turėti kažkokių santaupų. Dirbančios visą atlyginimą atiduoda į bendrą kasą, sau nieko nepasilieka. Taip elgtis įpareigoja duotas neturto įžadas. Ne taip pasielgus, jau būtų nuodėmė.
Nuo įstojimo į vienuolyną iki amžintųjų įžadų praeina 7–8 metai, todėl prieš ateinant į vienuolyną būtina atsisakyti to, ką buvo įsigijusios anksčiau. Atėjimas į vienuolyną – pašaukimo dalykas. Daugeliui jaunų sunku apsispręsti. Kartais atsisakoma pašvęstojo gyvenimo. Užtat daug meldžiamasi, kad vis labiau būtų atsidavusios Dievui. Lietuvoje nebuvo atvejo, kad vienuolyną paliktų dėl patikusio vyriškio.
Vienuolyno patalpų išlaikymas kainuoja nemažai, todėl vien iš savų lėšų būtų sunku išsiversti. Sulaukiama geradarių pagalbos, jie aukoja, pasitikėdami vienuolių malda. Jie auką atneša asmeniškai arba siunčia per banką. Geranoriškumo sulaukiama iš remonto ir statybos meistrų. Žemės gėrybių dovanoja ūkininkai. „Jeigu nustotume bendrauti, kalbėtis, savo laiką dovanoti kitiems, tai mes nieko neturėtume“, – sakė Lietuvos provincijos vyresnioji s. Jolita. Seserys vienuolės liudija, kad Dievo malonė keičia mūsų gyvenimą. Yra galimybė pasirinkti: priimti Dievo malonę arba atmesti. Vienuolės lanko kalinčias Pataisos namuose moteris, bendrauja su sergančiais alkoholizmu ar priklausomais nuo narkotikų. Moterims be abitų kai kuriais atvejais būna lengviau prieiti prie žmogaus, padėti jam atsiverti. Kartą teko išgirsti: „Jeigu būčiau žinojęs, kad esi vienuolė, jokiu būdu nebūčiau su tavimi bendravęs“. Vienuolės neturi ir jokio pažymėjimo.
Vienuolyno sienos papuoštos sesers vienuolės Ksaveros Dobregaitės, išgyvenusios beveik 101 metus ir į Amžinybę išėjusios 2011-aisiais, paveikslais. Daugybę jų buvo nupiešusi. Paveikslų Evangelijos motyvais dovanojo bažnyčioms arba jie iškeliavo į užsienį pagal užsakymus. Tautodailininkė s. Anelė Mironaitė ne tik piešė, bet ir buvo gabi audėja, rengė parodas. Bet didžiausiomis įžymybėmis laikomos tos, kurios visą savo gyvenimą atidavė jaunimui. Šiemet mirė 102 metų s. Emilija Krasauskaitė, išugdžiusi daug pašaukimų, turėjusi didelę bendravimo su žmonėmis patirtį. Sovietmečiu, kai vienuolių niekas nevertino, jos tvarkė bažnyčias, šventorius, buvo klebonų šeimininkėmis. Nors tuo metu galėjo siekti karjeros, bet pasirinko tylų, slaptą gyvenimą. Ne viena patyrė stiprų sovietinio saugumo persekiojimą. Viena iš jų – narsioji s. Nijolė Sadūnaitė. S. Domicelė Gailiušytė, dirbusi prancūzų kalbos mokytoja, pernai šventė 75 metų pirmųjų vienuolės įžadų sukaktį. Birželį jai sukaks 95 metai. 10 metų Afrikos šalyse Ruandoje ir Konge darbavosi s. Aušra Kuodytė (dabar ji gyvena Vilniuje). Tačiau, provincijolės s. Jolitos pastebėjimu, didžiausios tokios misijos turi būti Lietuvoje, kur daug žmonių nepažįsta Kristaus. Vienuolės stengiasi kuo plačiau skleisti Evangeliją Panevėžyje ir aplinkiniuose rajonuose. Jos vyksta į parapijas, bendrauja su žmonėmis.
Vienuolės negyvena uždarai, laisvalaikiu žiūri filmus, lanko spektaklius, tačiau fotografuotis joms draudžiama. Stengiasi eiti ne po vieną, taip palaiko bendrystės dvasią. Vyksta dviračiais (kam pakanka fizinių jėgų) iki Berčiūnų. Kartais eina į kiemą pažaisti su kamuoliu. O kartais, skambant krikščioniškai muzikai, salėje pašoka. Kaip ir visi, vienuolės eina į parduotuves ar turgavietes.
Kambariuose jos gyvena po vieną. Tai – maldos, meditacijos, susitikimo su Dievu vieta. Kai kurios seserys turi meninių gabumų: mezga, daro puokštes, siuvinėja. Yra galinčių pasididžiuoti savo balsu. Bet didžiausias vienuolių turtas – mokėjimas bendrauti, išklausyti kitą.
Laikraštis „Katalikas“, 2015 05 22, nr. 10.
