Lapkričio 9 d. „Židinio“ bibliotekoje (Nemuno g. 76) svečiavosi „Žalia varna“. Klystate, jei manote, kad į biblioteką užklydo neįprastas paukštis ar pliušinis žaislas. Į susitikimą su trijų miesto mokyklų ketvirtokais atvyko nuolat besišypsanti aktorė, režisierė, pasakų ir pjesių kūrėja, rašytoja, teatro pedagogė bei lėlių teatro ,,Žalia varna” įkūrėja Aurelija Čeredaitė.
Viešnia kvietė visus pažinti lėlių teatrą. O pažintis vyko smagiai, žaidžiant ir vaidinant improvizuotame interaktyviame spektaklyje „Eželio vertas pašnekovas“.
Visi renginio dalyviai tapo ne pasyviais stebėtojais ar klausytojais, bet aktyviais proceso dalyviais. Kadangi teatro aktoriais būti norėjo visi, teko daryti atranką. Į šešėlių teatro personažus „įsikūnijo“ kone visi vaikai. Susitarę, kas kuo bus, jie vaidino savo pasirinktus personažus: vieni valdė Ežytės lėlę, kiti – antytę, treti – sraigę, dar kiti – kiškį, kirpėją, mėnulį, lapę, grybus, lapelius… ir daugybę kitų personažų. Trumpai apsitarę, renginio dalyviai netruko „nusikelti“ į istoriją apie poetiškos sielos eželį, kuris nukeliauja į Žemaitiją ant piliakalnių… Kelionėje įsimyli Ežytę, sutinka įdomių personažų/gyvūnų ir augalų, patiria daug nuotykių.
Kartu su A. Čeredaite, mažieji aktoriai valdė šešėlių teatro lėles, o tie, kuriems neužteko vaidmenų, padėjo muzikuoti akmenukais, pagaliukais, deklamavo eiles, dainavo sutartines, šoko „žvirbliukų“ ir „rugiagėlių“ šokius, varpeliais ir kaspinais imitavo lietaus šniokštimą, o padedami mėlyno audinio atraižos imitavo/perteikė banguojančią jūrą.
Net ir bibliotekos darbuotojos buvo „įdarbintos“/ neliko be darbo. Joms tekusi užduotis – pasirūpinti scenos apšvietimu ir muzikiniu vaidinimo fonu.
Įdomu tai, kad A. Čeredaitė ne tik kuria, stato spektaklius, bet ir pati iš įvairiausių medžiagų – plastikinių butelių, porolono, kartono, popieriaus, audinių – gamina lėles ir kitus savo teatrui reikalingus rekvizitus. Šio vaidinimo metu vaikai taip pat naudojo režisierės sukurtas lėles ir dekoracijas.
Taip improvizuojant, netruko prabėgti renginio laikas. Nors daugeliui tai buvo pirma teatro pamokėlė ir pirma pažintis su šešėlių teatru, visi puikiai susidorojo su gautais vaidmenimis.
Blizgančios vaikų akys, emocingas reagavimas parodė, kad žaismingos inscenizacijos, smagios vaidybinės situacijos leidžia jiems atsiskleisti, išbandyti save, ir, be abejo, pasijusti tikrais aktoriais.
Indrė Lašinytė
