Argi ne stebuklas, kai darbščių, grožį mylinčių žmonių dėka pelkėtas šabakštynas virsta nuostabiu sodu? Gražų kampelį Želsvos kaimo gyvenvietėje (Marijampolės sav.) prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus pradėjo kurti Marija ir Vytautas Ferencai. Jų sodo augalai stebina ne tik savo įvairove, ypatinga priežiūra, grožiu, bet ir tuo, kad dauguma jų išauginti iš sėklyčių, pargabentų iš įvairių pasaulio šalių.
Apleista vieta tapo gražiu sodu
Kai Marija ir Vytautas Ferencai kūrėsi šioje gyvenvietėje, jų sklypas buvo visiškas šabakštynas, o gyvenamąjį namą teko statyti aukštesnėje vietoje nei planavo, nes jis būtų grimzdęs į pelkę. Dar sukinėjantis statybiniams kranams, prasiplėšę gabalėlį žemės, Ferencai pasisodino braškių ir sodo medžių: trešnių, slyvų, obelų, kriaušių. Vytautas savo rankomis sode pastatė gražią pavėsinę, lauko židinį, tvarkė aplinką. Nuo jo neatsiliko ir Marija – kiekvienas sodžiaus kampelis jos „suprojektuotas“, kiekvienas augalėlis prižiūrėtas, išpuoselėtas. Ferencų sodyba tituluojama kaip viena gražiausių šioje gyvenvietėje.
Beje, dauguma Ferencų sodžiaus augalų išauginti iš sėklų, parvežtų iš įvairiausių šalių. Marija, paklausta, kodėl iš sėklų, juokiasi, kad taip sutaupo – nereikia pirkti. Be to, įdomu stebėti, kaip vienas ar kitas augalas mūsų sąlygomis iš sėklų išauga, vystosi, žydi…
Abiem Marijai ir Vytautui teko ilgus metus dirbti „Želsvelės“ kolūkyje, vėliau bendrovėje – viename pažangiausių ūkių Lietuvoje. Tačiau maždaug prieš 15 metų, kai viskas iširo, Vytautas įsidarbino tolimųjų reisų vairuotoju ir jo maršrutai dabar driekiasi į Angliją, Nyderlandus, Belgiją ir kitas Vakarų valstybes, o Marijos pagrindinė darbo vieta tapo savas sodas.
Augalai – Marijos stichija
Moteris kur kas mieliau laiką leidžia tarp gėlių, nei tarp žmonių. Pabendravusi su žmonėmis visai savaitei praranda energiją, o į miestą iš viso stengiasi nevažiuoti, nes pervargsta nuo jo šurmulio. O štai savame sode, kur triūsia nuo ryto lig vakaro, pailsi. Net patys įnoringiausi augalai, anot jos, taip nenuvargina kaip svetimi žmonės. „Kai dirbau buhalterinį darbą, nuo įtampos pusę kūno buvo suparalyžiavę, vaistus vartojau. Ištisą dieną, būdavo, sėdžiu kontoroje ir vien prieš save tik skaičius matau. O dabar, kai darbuojuosi savame sode, visos ligos išgaravo – jaučiuosi labai laiminga“, – tikina Marija. Vedžiodama po sodą ir gėlynus, moteris vardija, kad čia žydi persikas, čia abrikosas, migdolas, baltažiedė magnolija, gudobelės, o ten auga lauravyšnė, ginkmedis, sidabrakrūmis, šilkmedis, putinas. Antai eleboras, vijoklinė hortenzija, jukos, vijoklinės avietės, bespygliai agrastai, gervuogės, yra ir vaistažolių bei prieskonių kampelis, čia auga anyžiai, gelteklės, pelynai, valerijonai, melisos, raudonėliai, dašiai…
Sklype nemažai svetimšalių
Daugybė įvairiausių augalų veši sklypelyje prie Ferencų namo ir kiekvienas jų – su sava istorija, o kai kurie čia atkeliavo iš labai tolimų šalių. Pušelių kankorėžių Vytautas pririnko būdamas Prancūzijoje, lauravyšnės sėklos – iš Anglijos, šilkmedis – iš Lenkijos, ginkmedis – iš Šveicarijos, kai kas čia persikėlė augti iš Egipto, Italijos, Turkijos… Sėklų, atžalėlių, šakelių ar įdomesnių augalų lapų Marijai iš tolimų kraštų parveža vyras, giminaičiai, draugai, kartais pati. „Turiu, matyt, sėkmingą ranką – sugebu augalėlius įšaknydinti, atspėti, ko jiems reikia. Net ir kaimynai kartais paprašo, kad vieną ar kitą šakelę įšaknydinčiau. Įvairių pietų kraštų augalų esu pabandžiusi užauginti – arbūzų, melionų, avokadų. Įsitikinau, kad viskas gali augti mūsų žemėje. Tačiau kai kas lietuviškos žiemos vis tik nepajėgia ištverti. Kai kurie egzotiškieji augalai gali augti tik kambaryje“, – pasakojo savo augalų istorijas moteris.
Bene pats įnoringiausias augalas buvo iš Turkijos, kurio šakelę parvežė ten atostogavusi Marijos dukra. Gražus vijoklinis augalas užaugo didelis, žydėjo baltais ir rožiniais žiedais. Tačiau jį prieš šalčius tekdavo įnešti vidun, o atšilus orams, vėl lauk išnešti. Gražuolis turėjo aštrius spyglius, tad kaskart šeimininkams apdraskydavo rankas, veidus, drabužius. Praėjusią žiemą užsispyrėlis buvo paliktas lauke ir nušalo. Marija, paklausta, ar negaila pražuvusių augalų, sako, kad kai vėl kurių užsigeis, juos galės iš naujo užsiauginti.
Kivis bijo mūsų žiemų
Prie Ferencų namo pietinės sienos jau daug metų vejasi dar vienas egzotiškas augalėlis – kivis. Jo istorija gana neįprasta. „Kai dukrytei sukako 10 metų, kepiau tortą ir puošiau jį kivių skiltelėmis. Pamaniau, tokios gražios, smulkios sėklytės, tad keletą jų pasodinau į vazonėlį. Jos sudygo. Jau apie 15 metų kivis čia užuovėjoje auga. Man labai gražūs kivio lapai – su švelniu pūkeliu. Augalėlis ne tik žydi, bet ir vaisių užmezga. Jų būna nedaug, bet labai skanūs. Gal kad pačių užauginti? Mūsų šaltų žiemų kiviai bijo, kartais apšąla, tad reikia rūpestingai juos apdangstyti“, – sako Marija.
Sodo puošmena – magnolija
Baltažiedė magnolija į šį sodą atkeliavo tada, kai mūsų krašte ji dar buvo didelė retenybė. Įsigiję nedidelį daigelį Ferencai kruopščiai jį augino, puoselėjo ir gana ilgai laukė, kol ji sužydės. Dabar kiekvieną pavasarį ji sodžiaus šeimininkus džiugina nuostabiais baltais žiedais. Beje, gražioji magnolija jau turi ir „vaikučių“, išaugintų iš sėklų. „Dabar daigeliams treji metai, auga tvirti, gražūs, bet kol jie taps medeliais ir ims žydėti, teks kone penkerius metelius palaukti“, – sako Ferencai ir pataria, jog magnolijoms reikia rūgščios dirvos, kurios paviršiaus geriau nejudinti. Magnoliją jie tręšia obuolių išspaudomis, likusiomis nuo sulčių – mat ta rūgštelė jai labai patinka. Žiemai jos nedangsto, bet kai pasninga, šiek tiek sniegu apkasa. Medelis pasodintas užuovėjoje, pietų pusėje.
„Magnolija mėgsta augti viena, turėti savą erdvę, kitaip ji nyksta. Šis augalas nemėgsta draugijos. Ji – sodo karalaitė“, – šypsodamiesi apie savo numylėtinę pasakoja šeimininkai.
Atsiranda vis naujų augalų ir norų
Nors Marijos ir Vytauto sodžiuje tikras botanikos sodas, vis dar atsiranda tokių, kurie papildo gražią kolekciją. „Kartą viena moteris išvaikščiojo visą mūsų sodą, išžiūrinėjo, o po savaitės sugrįžo ir atvežė tokių augalų, kokių čia nebuvo. Tikrai maloniai nustebino. Kitą kartą viena mūsų lankytoja užsigeidė šilkmedžio daigų, nes šis augalas, anot jos, – Kristaus medis. Ji man už tai atvežė kitą labai gražiai žydintį medelį. O štai graikinį riešutmedį išsimainiau su kaimyne į krepšį kardelių svogūnėlių. Pati dar pasvajoju, kad norėčiau užsiauginti eukaliptą, tik reikia sugalvoti, kur jo atžalėlę gauti“, – atvirauja M. Ferencienė.
Anot Marijos, jų sode būna ypač gražu, kai pražysta rožės. Sodo centre auga didelė, graži rožių gyvatvorė. O juk rožės buvo išaugintos iš mažučių kotų atraižėlių… Už keliuko esančiame Ferencų sklype auga 130 lazdynų krūmų, kuriuos jie išaugino iš riešutų, o jau šį rudenį savame riešutyne gal raškys ir pirmąjį derlių.
O ypač žavi tai, kad čia tvyro graži dviejų žmonių darna, kurių rankomis visa tai kuriama.
Milda JONKIENĖ
„ŪP“ korespondentė
