Šv. Kalėdų belaukiant, susikaupimo ir gerų darbų laikotarpiu, neretai įvyksta nepaprasti dalykai: garsaus Lietuvos meno kolekcininko dr. Jauniaus Gumbio atvirumo ir bendrystės dėka, siekiant Lietuvos kultūros puoselėjimo ir Lietuvos istorijos išsaugojimo, jo išskirtinės meno kolekcijos perlas – „Emilijos Pliaterytės portretas“ (autorius – dailininkas Tadas Lukoševičius) – šiuo metu pristatomas lankytojui Zarasų krašto muziejaus ekspozicijoje Antazavės dvare (Dusetų seniūnija, Zarasų r.).
Pasak Zarasų rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojos Daivos Šukštulienės, Emilijos Pliaterytės portretą ji pastebėjo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos surengtoje parodoje „Juslės ir jausmai“, o domėtis šiuo portretu pradėjo dar anksčiau, kai kūrė ekspoziciją, skirtą Emilijai Pliaterytei, Antazavės dvare.
Zarasų krašto muziejaus direktorius Arvydas Veikšra džiaugiasi, galėdamas dvaro lankytojams pristatyti nuostabų XIX a. pradžios tapybos darbą, kuriame pavaizduota Antazavės dvaro Pliaterių giminės garsioji atstovė – Emilija Pliaterytė. Kaip sako direktorius, „reikėjo pasistengti, kad sąlygos portreto eksponavimui būtų tinkamos ir saugios. Džiugu, jog idėjai pritarė Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė, o kolekcininkas dr. Jaunius Gumbis įžvelgė šioje veikloje prasmę ir suteikė tokią unikalią galimybę“.
Kodėl Antazavės dvarą galime laikyti iškilios istorinės asmenybės, kovotojos už Lietuvos laisvę, grafaitės Emilijos Pliaterytės namais? Pasak istoriko Dariaus Tvardausko, nuo 1783 m. Antazavės dvaras priklausė Emilijos Pliaterytės seneliui Liudvikui Pliateriui (1760–1788) ir močiutei Kunigundai Valavičiūtei Pliaterienei (1760–1846). Čia gimė jų sūnus Pranciškus Ksaveras (1785–1840) – Emilijos Pliaterytės tėvas. Nors Emilija Pliaterytė gimė Vilniaus dvare, po tėvų skyrybų 1815 m. Emilija su motina Ona Mohl Pliateriene apsigyveno Liksnos dvare prie Daugpilio, todėl ji dažnai lankydavosi Antazavės dvare pas savo močiutę, o 1831 m. kovo pabaigoje Antazavės dvaro kanceliarijoje Emilija Pliaterytė parašė savo pareiškimą, kad savanoriškai prisijungia prie sukilimo ir siekia kovoti dėl laisvės. Iš Antazavės dvaro ji nujojo į Didžiadvario dvarą Dusetose, kur su pusbroliu Cezariu Pliateriu (1810–1869) surinko pirmą sukilėlių būrį ir prisijungė prie sukilimo.
Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Rūta Janonienė, aprašydama Emilijos Pliaterytės portretą, pasakoja, jog „moters balta suknele portretas sukurtas neabejotinai talentingo dailininko, o tam tikri jo komponavimo ir apskritai vaizdo kūrimo principai leidžia kelti prielaidas, kad portretų tapybos meno jis buvo mokęsis XIX a. I pusėje Vilniaus meno mokykloje pas Joną Rustemą“.
Dr. Rūta Janonienė apie Emilijos Pliaterytės portretą rašo: „portrete pavaizduotos merginos santūrumas, rimtumas, atspindintis jos charakterį; be to, portrete pavaizduotos merginos akys melsvos – tai irgi atitinka aprašymus; žinoma, kad portreto autorius dailininkas Tadas Lukoševičius buvo remiamas grafų Pliaterių-Zyberkų, Emilija Pliaterytė su motina taip pat gyveno fon Zyberkų dvare, taigi, tiek dailininkas, tiek portretuojamoji buvo susiję su Pliaterių-Zyberkų šeima“.
Zarasų rajono savivaldybė dėkoja kolekcininkui dr. Jauniui Gumbiui už mecenatystę, Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui ir LNDM Vilniaus paveikslų galerijos Ekspozicijų ir parodų kuratorei Joanai Vitkutei – už bendradarbiavimą.
Antazavės dvare taip pat pristatoma profesionalių menininkų kūryba: dailininkų Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės, keramikės Noe Kuremoto, Petro Stausko akvarelės ir daugelio kitų kūrėjų meno kūriniai, muziejinės vertybės iš Ramučio Petniūno, barometrai – iš Liberto Klimkos kolekcijų.
