Nuo Antaninių iki Joninių...

…Vainiką nuostabų nupynus,
Uždėjus jį Antanui ant pečių,
Ta šelmė vasara pas Joną
Nubėgo pievų takučiu…
Tenai – tai iškilmės, na, ką tu…
Papartis žydi paupy….
Bernai ir mergos…visą naktį –
Tiktai nurimsta rytmety…
Saulutė žvelgia iš aukštybių –
Reikės truputį pailsėt…
Taip sunkiai kopus į kalnelį,
Jau greitai teks atgal riedėt…

Šiais eilėraščio posmais gražų penktadienio vakarą Andrioniškio bendruomenės salėje prasidėjo bendras Andrioniškio ir Naujųjų Elmininkų bibliotekų darbuotojų poezijos ir dainų vakaras. Savo eiles skaitė Diana Šermukšnienė ir Antanas Žvikas, skambiomis dainomis džiugino Elmininkų moterų vokalinis ansamblis.

Renginio metu vyko improvizuota abiejų dalyvių dvikova: į eiliuotus Dianos klausimus apie vėją, eiliuotai atsakinėjo Antanas…

…O, vėjau,debesų valdove,                                    Kalčiausias – mano draugas rudenėlis…
Kodėl tu beržo apdarą numovei?                         Tai jis pakanda ir lapus, ir gėles…
Suplėšei, išdraikei lapus išmargintus,                   O aš – tiktai jo padėjėjas –
Skalauji, čaižai darganom                                      Žvarbus ir piktas rudeninis vėjas….
Nulinkusias žemyn šakas
Ir vis dūksti, veli beržų kasas.

O, vėjau, vėjau, koks tu niekadėjas !                                  Nesu aš niekadėjas, kaip manai…
Ar tu matei , kas žemėj dėjos,                                             Tokie manieji žiemiški darbai :
Kai sušaukei piktas pūgas,                                                   Žiema, kad mala, pila sniego miltus Maišei naktis, maišei dienas?                                                                    Aišku kiekvienam…
Paklydo pusnyse miškai,                                                     O lyginti – tai tenka…man.
Nuklojai ežerus baltai !

O vėjau, vėjau, išdykęs berneli,                                         Jeigu ne aš, tai po nuometu baltu
Kam gi tu žadini liekną berželį?                                         Ne vien tiktai tavo berželis sušaltų…
Tegul dar pailsi, tegul dar pamiega…                               Pajudinau liauną medelio šakelę –
Žiema motinėlė užklojo jį sniegu.                                    Iš snūdo prikėliau mažytį paukštelį…
Tu švelnią lopšinę jam padainuoki,
Smagų suktinį su snaigėm pašoki…

O, vėjau, vėjau, karaliau debesų                                       Nors karalaitis aš dangaus platybių,
Kodėl nepalieki ramybėj žiedų?                                      Bet nemačiau ir ten tokių grožybių…
Kedeni, pureni margas galvutes,                                    Princesę Ramunėlę čia tik sutikau
Tai glostai, tai šiauši gražiąsias gėles.                             Ir šokiui siautulingam ją išsirinkau…
Linguoja, siūbuoja nuo vėjo smarkaus,
Nulinksta taurelė nuo šokio smarkaus…