Rankomis austi daiktai madingi ir vertinami, daugėja ir norinčiųjų išmokti austi. Atgimti šiam senajam amatui padeda lietuvių ir norvegų projektas „Gaminu ir augu: tradicijos tarp pluošto ir struktūros“. Pagal jį sukurta mobili paroda leidžiasi į kelionę: sausio pabaigoje bus pristatyta Norvegijos Sandanės istoriniame muziejuje, o pavasarį ją išvysime Lietuvoje.
Nuo grūdo iki audinio
Dar praėjusio amžiaus pradžioje kiekviena mergina Lietuvoje turėjo mokėti verpti ir austi, nes tai buvo vienintelis būdas apsirūpinti drabužiais, patalyne, kitais tekstilės dirbiniais.
„Šiandien šis amatas labiau reprezentacinis, dažniausiai audžiamos juostos, mat jas populiaru dovanoti, ir tautiniai kostiumai“, – aiškina viena iš projekto įgyvendintojų, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė Marija Kajotienė. Ji įsitikinusi, kad kiekvienas šiuolaikinis lietuvis turėtų išmanyti, kaip rankomis pagaminamas audinys.
Nors linų apdirbimo tradicijos mūsų šalyje tikrai gilios, mažai žinome apie siūlo kelią nuo augalo ar gyvūno iki audinio, pastebi Agnė Žilinskaitė, Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos vykdomoji direktorė, projekto koordinatorė. Pasitaiko net tokių kuriozų, kad žmonės mano, jog linas, kaip ir avis, yra gyvūnas, o ne augalas. Audimo stakles, verpimo ratelį atpažįstame, žinome jų paskirtį, bet retas pasakytume, kas yra šukuotis, linmarka, mintuvas, kodėl linus reikia mirkyti, braukti, šukuoti.
„Visas procesas labai sudėtingas ir įdomus. Tai būdavo visų metų darbas, nes linus sėdavo vėlyvą pavasarį, raudavo rugpjūčio pabaigoje, iki spalio–lapkričio užtrukdavo apdirbimas: galvučių ir sėklų iššukavimas, mirkymas, džiovinimas, minimas, braukimas, šukavimas. Lapkritį jau būdavo paruoštas pluoštas verpti. Žiemos vakarais moterys sėsdavo prie verpimo ratelių, o pavasarėjant pradėdavo austi. Drobės buvo išaudžiamos per kovą–balandį. Tada vėl visas ciklas nuo grūdo iki audinio kartojosi iš pradžių“, – pasakoja M. Kajotienė.
Patrauklus pristatymas
Visa ši unikali medžiaga sugulė į M. Kajotienės parengtą knygą „Siūlo kelias: tekstilės gamybos tradicijos Lietuvoje ir Norvegijoje XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje“, tai projekto „Gaminu ir augu: tradicijos tarp pluošto ir struktūros“ dalis. Lietuvių ir anglų kalbomis išleistoje knygoje aprašomi atskiri rankų darbo lininio ir avių vilnos audinio atsiradimo etapai, įrankiai. Juos bus galima pamatyti ir kilnojamoje edukacinėje parodoje.
„Projektas turi dvi kryptis: viena atspindi gilias linų auginimo ir audimo tradicijas Lietuvoje, o kita – vilnos paruošimo ir audimo Norvegijoje. Specialistai, amatininkai, visi besidomintieji turi galimybę keistis informacija, mokytis vieni iš kitų“, – pasakoja A. Žilinskaitė.
Mobili ekspozicija sausį vyksta į Norvegiją, o kovą pradės kelionę po Lietuvą. Ją planuojama pristatyti sostinės Kaziuko mugėje. Vėliau paroda kuriam laikui apsistos pas projekto partnerius Ukmergės rajono Krikštėnų kaime, paskui – Mažeikių rajono Gyvolių kaime. Šių kaimų bendruomenės projekte dalyvauja neatsitiktinai. Entuziastingi Krikštėnų kaimo bendruomenės nariai jau beveik dešimt metų organizuoja edukacines pamokas „Lino kelias“, kuriose audėjos demonstruoja, kaip linai apdirbami, verpiami, kaip audžiama. Tarp Gyvolių kaimo gyventojų taip pat yra norinčiųjų užsiimti šiuo amatu.
„Labai svarbu, kad į projektą įsitraukė ir kaimų bendruomenės, – pabrėžia koordinatorė. – Tikimės, kad tai paskatins tradicinių amatų atgaivinimą, kai kurie žmonės iš to ir duoną valgyti galės, be to, padės populiarinti ir plėtoti kultūrinį turizmą regionuose.“
Reikia ir įgūdžių, ir kantrybės
Viena iš „Lino kelio“ sumanytojų, Krikštėnų kaimo kultūros namų darbuotoja, verpėja ir audėja Dalia Banišauskaitė šiuo amatu susidomėjo, kai kultūros namai gavo audimo stakles. Nesinorėjo, kad jos be darbo dulkėtų, be to, smalsu buvo pabandyti.
„Jeigu mūsų protėviai sugebėjo, pagalvojau, kad ir aš išmoksiu, – šypsosi D. Banišauskaitė. – Ir tėtis pastūmėjo, jo mama buvo patyrusi audėja, o senelis iš mamos pusės veltinius vėlė. Aš išmokau ir linus verpti, ir senoviškus veltinius veliu. Dabar mokau kitus, vedu pamokėles.“
Išmokti paprasto dvinyčio audimo nėra sunku, tik kantrybės reikia. Įgyti įgūdžių galima edukacinėse pamokose, o paskui viskas priklauso nuo norų ir galimybių. Įsigyti audimo stakles, užimančias nemažai vietos ir nepigiai kainuojančias, retas ryžtasi, nebent planuoja iš šios veiklos pragyventi. Tačiau norint namuose austi, tarkime, juostas, nereikia jokių ypatingų priemonių, pakanka kaladėlių ar skietelio. Tai gali tapti mielu laisvalaikio užsiėmimu daugeliui moterų ir merginų.
Juostų pritaikymo galimybės labai plačios, jos gali ir namų interjerą papuošti, ir dovana tapti. Dvi merginos, patyrusios audėjos mokinės, artimuosius ir draugus per šventes pradžiugino dovanas surišusios savo austomis juostelėmis, o ne pirktiniais kaspinėliais.
„Pastebėjau, kad ausdama nusiraminu, atsipalaiduoju, ypač jeigu audinio raštai sudėtingesni, tada reikia atidumo, tenka skaičiuoti, kad klaidų nepadarytum. Tai ypač įtraukia, viską aplinkui užmiršti“, – dalijasi patirtimi D. Banišauskaitė. Per valandą ji gali nuausti apie metrą audinio.
„Esu audusi keletą kartų, tad galiu pasakyti, kad nėra sunku, sudėtinga stakles paruošti – įgudusi audėja užtrunka apie dvi dienas. Austi dvinyčiu paprasčiausiu būdu, kai tik persipina metmenys ir ataudai, lengva išmokti, yra du pakojai, kuriuos pakaitomis reikia minti, ir šaudyklė, kurią reikia perkišti per susidariusias siūlų žiotis“, – aiškina M. Kajotienė.
Pasak audėjų, rankomis austas audinys visai kitoks, pačiupinėjęs nesuklysi, kad ne gamykloje gamintas. Linas ypatingas tuo, kad kuo jį daugiau muši, tuo gražesnis darosi.
Yra ko pasimokyti
D. Banišauskaitė ir M. Kajotienė lankėsi Norvegijoje, kur turėjo galimybę palyginti lietuviškas ir norvegiškas audinio gaminimo tradicijas. Lietuvoje ir Norvegijoje naudojamos skirtingos audeklo lyginimo lentos (rintės). Norvegai kerpa tik stovinčias avis, lietuviai – gulinčias, skiriasi verpimo prietaisų ir įrankių naudojimas. Pas mus vilna verpiant dedama ant prieverpstės, norvegai naudoja lazdą, pasikišamą po pažastimi. Mūsų šalyje gilios vėlimo tradicijos, o štai Norvegijoje vilną presuoja naudodami vandenį.
Pašnekovių teigimu, Norvegijoje taip pat jaučiamas susidomėjimas senaisiais amatais. Norvegijos kultūros istorijos muziejuje Osle galima pamėginti verpti, austi, veikia audimo dirbtuvė. Rugsėjį organizuojamas avių kirpimas privilioja daug lankytojų. Vasarą muziejaus ekspozicija gyva, samdomas ir specialiai apmokomas jaunimas ten gyvena ir demonstruoja amatus.
Iš Norvegijos D. Banišauskaitė parsivežė idėją edukacines dirbtuves vasarą pastatyti linų lauke. Linus pasėti ir užauginti jau pasisiūlė vietinis ūkininkas. „Mūsų svajonė – parodyti visą lino kelią nuo sėjos iki audimo staklių“, – dalijasi planais edukacinės programos sumanytoja.
Aišku, nei vilnos, nei lino pluoštų patys žmonės negamins, jei nori austi, siūlų galima įsigyti parduotuvėje, bet pamatyti įdomu daugeliui. „Ekskursijose, jei tik pasakoji, moksleiviai nelabai klausosi, o kai parodai verpimo ratelį, audimo stakles ir dar pasiūlai pabandyti jais padirbėti, visai kitaip reaguoja“, – pasakoja Krikštėnų bendruomenės atstovė.
Liudo Masio ir Projekto rengėjų nuotraukos
Giedrė Budvytienė, „Šeimininkės“ korespondentė
