Regina STUNDIENĖ
„ŪP“ korespondentė
Tik pirmąją rugpjūčio savaitę vienas kitas Utenos rajono grūdininkas išvairavo kombainus į žirnių laukus. Ir tik iš antro karto pavyko, žiūrint į dangų, o ne kliaunantis sinoptikų prognozėmis, su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos augalininkystės konsultantu Kazimieru Keraičiu, pasak jo, pagaliau pamatyti judantį kombainą žieminių kviečių lauke.
Nedideliame plote Šiaudinių kaime Vyžuonų seniūnijos ūkininkui Vidui Jatulevičiui už kombaino vairo talkino jo draugas, tolimųjų reisų vairuotojas, taip naudingai išnaudodamas pauzę belaukiant naujo krovinio. Tuo tarpu pats ūkininkas kūlė žirnius už keliolikos kilometrų jau Anykščių rajone esančiame plote.
„Atvažiuokite, laukas iš tiesų gražus“, – paskambinus kvietė V. Jatulevičius, bet už gerų dešimties minučių perskambino iš naujo: „Jau lyja… Vežu kurą kombainui į Šiaudinius, ten susitiksime.“
Būdami visai netoliese kito šios seniūnijos grūdininko Mečislovo Bučelio su sūnumi Dariumi, taip pat pradėjusių javapjūtę, sandėlių, užsukome pažiūrėti, kokio derliaus sulaukė ir agronomo diplomą turintis, ir ilgametę praktiką sukaupęs ūkininkas. Dūzgė džiovykla, o ūkininkas rodė ką tik atvežtus ir išpiltus kviečius.
„Su Dariumi po 120 ha žirnių pirmadienį spėjome nukulti. Palyginti su pernai, kai kūlėme apie 4 tonas iš hektaro, šiemet – vos dvi. Nuėmėme, pardavėme, sėklai pasilikome. Kiek spėjom žieminių nupjauti, po tris tonas iš hektaro prikūlėme, bet drėgnumas arti dvidešimties procentų. Ir neskaičiavus aišku: papildomos išlaidos už kurą, elektros energiją. Be džiovyklos neišsivertėme nė vienais metais, tik šiemet jau rimto džiovinimo reikia, – pasakojo M. Bučelis. – Nusivyliau ir išgirtąja čekų žieminių kviečių ‘Dagmar‘ veisle, drėgmės trūkumui jautri. Ir net tokiais lietingais metais kalneliuose išretėjo: atmetė šoninius javo ūglius. Priešsėlis buvo neblogas – grikiai. Jų šiemet su sūnumi nepamažinome pasisėti, nes ir užpernai, ir pernai lenkams geromis kainomis pardavėme, gal ir šiemet pasiseks jais nuostolius už javus padengti. Bet kol grikiai lauke, tai kaip ir su tuo briedžiu girioje, per anksti spėlioti. O kai neseniai su Ūkininkų sąjungos nariais lankėmės Latvijoje, daug važinėjome, nustebau, kad latviai jų neaugina.“
Gaudo kiekvieną giedros pusvalandį – tokia V. Jatulevičiaus javapjūtė. Atkaklaus, darbštaus, auksarankio – visa savo rankomis sugebančio. Jei pusė tūkstančio turimų hektarų būtų sudalyta normalaus dydžio plotais – ir laiko, ir kuro mažiau reikėtų, o dabar tenka techniką gainioti per du rajonus.
„Šitas Šiaudinių plotelis nedidelis, bet išskirtinai derlingas, – džiaugėsi V. Jatulevičius, – po šešias tonas prikuliame. Gal ir sėjomaina padeda. Kas antri metai jame žieminių kviečių niekada nesėju. Vienais metais po jų buvo vasariniai kviečiai, paskui – rapsai, vėl vasariniai kviečiai ir po jų žirniai. Ir po pastarųjų šiemet džiaugiuosi pačiu geriausiu derliumi. Drėgnumas – apie 18 proc., geriau ir nesitikėjau. Parduodu nuo kombaino: kiek nuskaito, tiek, labai nepasiderėsi, kai džiovyklos neturi. O apie žirnius bijau ir pagalvoti, vos pradėjau, o dar 170 ha laukia. Pasimokiau pernai ir su grikiais – košės pripjoviau, kai ruduo subjuro, tad šiemet net nesėjau.
Giedros, ramybės ir kantrybės maga palinkėti nederlių kalnelių šeimininkams. Pasak Mečislovo, ta ramybė tik paviršiuje. Kolūkių laikais drebėdavai, kad būsi ant „partkomo“ kilimo iškviestas: ko laiku nepasėta, ar nenupjauta, o dabar dėl savojo derliaus dangun dairaisi: nuimsi ar pikčiurnai gamtai paaukosi.
Autorės nuotraukos
