Anykščių menininkų asociacija tęsia projektą „Gatvės galerija“. Šių metų projektas skirtas Etnografinių regionų metams. Projektą remia LR kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas – laikraštis „Šilelis“.
Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje iki metų pabaigos bus rengiamas parodų ciklas „Gatvės galerija 15“. Čia bus eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, kurie geriausiai atspindi regiono etnokultūrą. Parodas nemokamai gali apžiūrėti visi praeiviai. Trečiojoje šiais metais parodoje eksponuojami anykštėno Rimanto Tuskenio metalo plastikos dirbiniai. Senojo kalvystės amato jaunas atstovas Rimantas nuo 2013 metų kasmet dalyvauja grupinėse Anykščių tautodailininkų parodose. Šie metai jam buvo ypač kūrybingi. Menininko darbai buvo eksponuoti Aukštaitijos tautodailininkų parodoje Panevėžyje ir surengta pirmoji personalinė paroda „Gatvės galerijoje“. Spausdiname pasakojimą apie Rimantą Tuskenį.
Mėgo piešti karikatūras
Rimantas – tikras anykštėnas, gimęs ir užaugęs Anykščių mieste. Vaikystėje visą laisvalaikį praleisdavo su kiemo draugais važinėdamiesi dviračiais ar žaisdami futbolą. Besimokydamas J.Biliūno vidurinėje mokykloje, menais nesidomėjo. Dailės būrelio nelankė, bet mėgo „lobziku“ iš faneros lapo išpjaustyti paveikslus, jam sekėsi piešimas. Jo piešiniai buvo humoristiniai. Mokykliniuose sąsiuviniuose ir ant savo geltono portfelio piešdavo klasės draugų, gyvūnų karikatūras. Rimanto humoristiniais piešiniais žavėjosi bendramoksliai ir mokytojai. Jam teko piešti karikatūras mokyklos sienlaikraščiui. Savo piešinius dovanodavo draugams ir pažįstamiems. Kažkas iš draugų turi pripieštus mokyklinius sąsiuvinius ir mokykloje apipieštą legendinį geltonąjį portfelį. Baigęs mokyklą neakivaizdžiai studijavo Kauno maisto ir pramonės technikume, bet piešimo neužmiršo.
Kartą linksmus jo piešinėlius apžiūrėjusi draugė Jolanta pasiūlė nusiųsti tas karikatūras vienam iš Anykščių laikraščių. Rimantas taip ir padarė. Jo piešiniai redakcijai patiko, užsimezgė bendradarbiavimas, kuris truko kelis metus. Už karikatūras Rimantas gaudavo honorarą, tad tie piešinėliai tapo laikraščio nuosavybe. Namuose savo piešinių neturi.
Keletą Rimanto pieštų karikatūrų išspausdino laikraštis „Kalba Vilnius“. Menininkas savo piešinį siuntė ir laikraščiui „Respublika“. Už tą piešinį jis honoraro negavo, bet po kiek laiko laikraščio priede „Julius ir Brigita“ pasirodė labai panašus piešinys į jo siųstą.
Pomėgis piešti karikatūras pamažu išblėso, bet trauka saviraiškai nedingo. Rimantas pradėjo kurti iš geležies.
Kalvystė – „kietesnis“ menas
Ilgiau kaip trisdešimt metų „Anykščių vyne“ dirbęs Rimantas turėjo galimybę pasinaudoti šaltkalvių dirbtuvėmis. Pirmieji jo dirbiniai iš metalo labai priminė viena linija pieštas karikatūras. Išlankstyta viela lyg pieštuku brėžta linija vaizdavo žuvis. Vėliau pagamino dešimties vėtrungių ciklą, kurios vaizdavo varnos lizdą, žveją valtyje, futbolo kamuolį ir kitus linksmus paveikslėlius. Vėtrungės buvo gaminamos iš vielos, prie kurios privirinti skardos gabaliukai. Pirmuosius savo darbus kurdamas Rimantas dar nemokėjo pats suvirinti metalo. Suvirintojo paslaugų buvo sunku prisiprašyti. Teko išmokti pačiam suvirinti metalą „kempu“. Kartą Rimanto bendradarbis Dainius Plinka, kuris savo darbus jau buvo eksponavęs Anykščių krašto tautodailininkų parodoje, pasiūlė nunešti kelis kūrinius iš metalo parodai. Anykščių krašto tautodailininkų sąjungos pirmininkė ir parodų kuratorė Skaidrė Račkaitytė mielai priėmė į parodą Rimanto pagamintus didžiulius stalo įrankius ir keptuvę. Tai buvo pirmieji tūriniai gaminiai: peilis, šaukštas ir šakutė. Pats autorius apie tuos pirmuosius darbus kukliai sako: „Nei čia menas, nei ką. Tik kad išlaikytos proporcijos. Bet kurti iš metalo yra „kiečiau“ nei piešti karikatūras.“
Autorius be reikalo kuklinasi. Pagaminti iš metalo kelis kart didesnius stalo įrankius, išlaikant jų proporcijas ir yra menas.
Kūrinių veidai panašūs į autorių
Paskatintas pripažinimo pirmojoje parodoje, Rimantas pradėjo gaminti tūrinius metalo dirbinius. Išgauti iš metalo formą yra daug sunkiau, nei pagaminti plokščią daiktą. Vienerius metus Rimantas gamino tik šviestuvus. Jo kolegos darbe juokdavosi, kad kūrėjas tiek vargsta išgaudamas formą. Kiti šaltkalviai gamindavo šašlykines. Jie iš lygios skardos lakšto iškirpdavo stačiakampes detales, jas prigręždavo skylių, suvirindavo ir per vieną vakarą gaudavo rezultatą ir neblogą uždarbį. Rimantui norisi sukurti meniškus dirbinius. Jo manymu pagaminti iš metalo žmogaus veidą ir rankas kalviui yra „aukštasis pilotažas“. Tokiam darbui Rimantas turi pakankamai talento ir užsispyrimo. Jis yra pagaminęs velnio galvos bareljefą ir stovinčio žmogaus skulptūrą. Įdomu yra tai, kad jo kūrinių veidai yra panašūs į patį autorių. Gal tai – autoportretai, o gal taip išeina todėl, kad savo veidą kūrėjas pažįsta geriausiai. Paskutinę skulptūrą Rimantas sukūrė prieš pat parodą. Jos gamybai reikėjo išlankstyti keliasdešimt detalių. Gamindamas rankas ilgai formavo pirštus ir pagalvojo: „gaminčiau kokio staliaus atvaizdą, gal reiktų dirbti mažiau pirštų…“. Su ta mintim nuslydo kampinis šlifuokis ir sužeidė menininkui pirštą. Tai patvirtina posakį: „Menininkas su savo kūriniu susitapatina“.
„Palesti“ plaktuku skardos gabalai tampa meno kūriniais
Rimanto darbai puošia miesto stadioną, kavinę „Žuvienės pašiūrė“ ir privačių namų interjerus. Kūrėjo planuose – pagaminti kelias žvejų skulptūras iš metalo „3D“ formatu. Jie turėtų būti įvairiom pozom: miegantis valtyje, traukiantis žuvį, pavydžiai žiūrintis ir kitom. Medžio skulptoriai juokauja, kad pagaminti skulptūrą yra labai paprasta. Tereikia nuo rąsto nukapoti viską kas nereikalinga, ir lieka skulptūra. Rimantas kuria kitaip. Jis lyg permatomą iš oro sutvertą kūną apkala šarvais. Skardos lapą „palasa“ plaktuku ir taiko į vietą. Jei netinka, vėl kala, lanksto, kol detalė „prilimpa“ prie kūrinio. Dažnai būna kad taikant naują detalę, tenka nulaužti jau privirintą ir formuoti iš naujo. Vieną skulptūrą pagaminti užtrunka ilgiau kaip mėnesį. Rimantas dirba neskubėdamas. Dažnai kūrybą pertraukia kiti darbai. Tik kūrybinis azartas vis verčia sugrįžti prie kūrinių gamybos. Dažnai noras kuo greičiau pasidžiaugti rezultatais būna stipresnis už alkį ar nuovargį. Kurdamas Rimantas užmiršta pavalgyti ar išsimiegoti. Menininką kūryba „veža“.
Žilvinas Pranas Smalskas