Kartais jauno žmogaus kelionė „Įgūdžių laboratorijoje“, kuri įsikūrusi Antalieptėje, prasideda ne nuo pirmos dienos stovykloje, o dar anksčiau – kai gimsta vidinis noras keistis. Ir ši kelionė gali trukti ne vieną vasarą – tol, kol jaunuolis tampa pakankamai savarankiškas, kad gebėtų pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitais. Šiandien dalijamės jautria, dar besitęsiančia Dalios istorija.
Nuo pirmosios stovyklos – penkeri metai
Dalia pirmą kartą į „Įgūdžių laboratorijos“ stovyklą atvyko būdama keturiolikos. Ji priklausė pirmajai stovyklos dalyvių grupei.
Paklausta, iš kur atvykusi, Dalia sako gyvenanti mažame Zarasų rajono kaimelyje. Ten – nei viešojo transporto, nei parduotuvių netoliese. „Artimiausia parduotuvė už dviejų kilometrų pėsčiomis“, – sako ji. Kodėl „pėsčiomis“? Nes tai – jos kasdienybė. Jeigu eini per mišką – du kilometrai. Gatve niekada nėjo, tad tikslaus atstumo nepasakytų.
Gyvena kartu su tėčiu, broliu ir tėčio sugyventine. Mama mirusi, Dalia jos beveik neatsimena – likusios tik kelios nuotraukos. Šeima įsikūrusi senoviškame, dviejų galų rąstiniame name. Kitame gale gyvena kaimynai su šešiais vaikais. Dalia su kaimynų mergaitėmis žaidžia parduotuvę. Pati sako, kad nuo pirmos stovyklos aplinka ne itin pasikeitė – tik lauko tualetas perkeltas į kitą vietą, nes senasis buvo perpildytas.
Kodėl grįžo?
Kai stovyklos vadovė vėl pakvietė dalyvauti, Dalia ilgai negalvojo – sako, tiesiog neturėjo ką veikti. Tačiau šis sprendimas, rodos, tapo svarbiu lūžio tašku. Šiandien ji jau registruota į profesinę mokyklą kitame mieste, dalyvauja priklausomybių prevencijos programoje. Stovykloje aiškiai suprato: jeigu pasiliks kaime – „pražus“. Gyvens be specialybės, be darbo, iš pašalpų, nuolatinėje alkoholio aplinkoje.
Vieną dieną Dalia trumpam išvyko iš stovyklos aplankyti šeimos. Tada ir paaiškėjo – tai buvo socialinių išmokų diena, o ji nešė tėvui nupirktą alkoholį. Kitą dieną grįžo, dar nesuvokdama šio veiksmo žalos. Tik atviri pokalbiai padėjo jai pačiai pamatyti, kad galima gyventi kitaip. Kad netinkamą elgesį pirmiausia reikia pripažinti – be kaltinimų, bet su sąmoningu noru keistis. Tai – lėtas, daug pastangų reikalaujantis procesas.
Tai dar ne pabaiga
Vieno mėnesio dalyvavimas stovykloje buvo kupinas iššūkių: nesusipratimų, nusivylimų savimi ir kitais, bandymų iš naujo kurti planus. Paskutinę naktį po konfliktinės situacijos Dalia išvažiavo supykusi. Tačiau vos kitą dieną, grįžusi namo, pati paprašė tęsti pagalbą. Dabar ji – ne viena. Mes, stovyklos vadovai, esame kartu su ja: kai sunku – palaikome, kai sekasi – džiaugiamės.
Dalia galėjo dalyvauti „Įgūdžių laboratorijos“ veiklose Zarasų rajono savivaldybės dėka – papildomai skyrus finansavimą šiai programai.
VšĮ „Neformalaus ugdymo namai“ inf.
