Rugpjūtį vyksiančio „ConTempo“ programoje laukia pažintis su didžiulį aukštį mestriškai įvaldžiusia trupe „La Cie des Chaussons Rouges“. Rugpjūčio 9 d., 14 val. Santakoje, Nemuno krantinėje, festivalio žiūrovai kviečiami dalyvauti festivalio uždarymo piknike, o 16 val. stebėti paskutinį programos pasirodymą: meditatyvų, žvilgsnį prikaustantį trupės spektaklį „Epiphytes“. Festivaliui artėjant – pokalbis su trupės nare Marta Lodoli.
„Jei niekada nerizikuoji, negali iki galo patirti gyvenimo. Tačiau kiekviena rizika turi būti apskaičiuota“, – šypsosi lyno akrobatė ir šiuolaikinio cirko atlikėja M. Lodoli. Aštuonių metrų aukštyje kartu su trupe įspūdingus pasirodymus kurianti menininkė prisipažįsta, kad kartais ją vis dar aplanko abejonės dėl pasirinkto kelio. Vis dėlto jas akimirksniu išsklaido jausmas, kurį patiria pakilusi virš žemės ir susitikusi su publika.
Marta, kaip jūsų gyvenime atsirado cirkas ir akrobatika?
Mano tėtis buvo akrobatas ir aktorius. Kai buvau maža, jis dirbo prie spektaklio apie Jeaną Genet, kuris buvo parašęs tekstą apie lyno artistę. Ruošdamasis šiam pastatymui, tėtis pas mus apsigyventi pakvietė lyno meistrę iš Korėjos. Jie treniruodavosi ant per mūsų sodą ištempto lyno, o aš valandų valandas stebėdavau jų repeticijas.
Vieną dieną jie specialiai man įrengė mažesnį lyną, kad ir aš galėčiau žaisti bei mokytis pirmųjų žingsnių. Juokiuosi, kad būtent taip prasidėjo mano pažintis su šiuo pasauliu.
Kas paskatino įkurti „Cie des Chaussons Rouges“? Kokią šiuolaikinio cirko viziją tuomet turėjote ir ką norėjote pasakyti ar pasiūlyti žiūrovams?
Kompaniją 2012 metais įkūrėme kartu su menininke Audrey Bossuyt. Susipažinome per kūrybines dirbtuves ir labai greitai pajutome, kad mus vienija panašus požiūris į tai, koks galėtų būti šiuolaikinis cirkas.
Nė viena nesimokėme cirko mokykloje, tačiau abi domėjomės vizualiaisiais menais, ypač skulptūra. Nuo pat pradžių siekėme kurti spektaklius, kuriuose scenografija būtų skulptūriška, o kartu užmegztų dialogą su architektūra ir viešosiomis erdvėmis. Pirmąjį spektaklį sukūrėme 2013 metais, o nuo tada kartu pastatėme jau penkis darbus.
Kiekvienam projektui kviečiame prisijungti skirtingus menininkus. Pavyzdžiui, spektaklyje „Epiphytes“ dirbame su japonų menininke Mami Kitagawa, kuri specializuojasi laipiojimo ir šokio medžiuose srityje. Taip pat bendradarbiaujame su italų šiuolaikinio šokio atlikėja Silvia Pezzarossi, kuri iki tol niekada nebuvo dirbusi cirke. Pakvietėme ją į atranką, ir ji iš karto sužavėjo savo drąsa, atviru santykiu su aukščiu bei ryžtu žengti į cirko pasaulį.
Mums patinka suburti skirtingų patirčių ir disciplinų menininkus. Jų gebėjimai, požiūriai ir gyvenimiškos patirtys gerokai praplečia kūrybines galimybes, atveria naujas perspektyvas.
Iš šalies cirko pasaulis atrodo beveik stebuklingas, kupinas adrenalino. Visgi kasdienybė, ko gero, yra daug sudėtingesnė. Kokie didžiausi cirko, kaip gyvenimo būdo, iššūkiai?
Cirkas iš tiesų yra labai reiklus. Man jau per keturiasdešimt, todėl kartais kūnas aiškiai primena apie tokio gyvenimo kainą. Kalbu ne tik apie pasirodymus – tenka nuolat montuoti ir išmontuoti įrangą, nešioti sunkius krovinius, tūkstančius kilometrų keliauti mikroautobusu, miegoti vis kitoje vietoje ir retai ragauti namuose gaminto maisto.
Vis dėlto šis gyvenimas man išties suteikia adrenalino, jaudulio ir gyvyenimo skonio pojūtį. Tai yra tai, kuo vis dar nuoširdžiai mėgaujuosi.
Lyno akrobatika reikalauja pusiausvyros tarp fizinio pasirengimo ir vidinės koncentracijos. Taip, kūnas turi būti pasiruošęs, tačiau ne mažiau svarbi ir psichologinė būsena. Viskas turi veikti tam tikroje harmonijoje. Manau, kad tame slypi daug grožio.
Jūsų pasirodymuose daugiau lemia pasirengimas ir techniškumas, ar tam tikra intuicija, improvizacija?
Iš tiesų intuicijos mūsų pasirodymuose labai nedaug. Šis darbas yra itin techniškas ir kruopščiai apskaičiuotas. Vienintelė tikra improvizacija atsiranda bendraujant su publika ir prisitaikant prie aplinkos, kurioje vyksta pasirodymas.
Visa kita reikalauja ilgo pasirengimo ir intensyvių treniruočių. Kaip tik neseniai grįžome iš Ispanijos, kur buvome apdovanotos geriausio cirko spektaklio prizu. Šis įvertinimas buvo skirtas būtent mūsų techniniam tikslumui.
Pasirodymuose naudojame lynus ir net aštuonių metrų ilgio kartis. Jei bent vienas elementas pozicionuojamas netinkamai, tai paveikia visą spektaklį. Todėl dėl aukščio ir su juo susijusių rizikų improvizacijai lieka labai mažai vietos – čia viskas turi būti tikslu, apgalvota ir iš anksto patikrinta.
Ką jaučiate likus kelioms akimirkoms iki spektaklio pradžios? Vis dar ima jaudulys?
Maždaug dešimt minučių prieš kiekvieną pasirodymą iš jaudulio man vis dar pradeda skaudėti pilvą (juokiasi). Prieš eidamos į pasirodymo erdvę turime nedidelį ritualą – kartu įkvepiame laurų eterinio aliejaus. Sakoma, kad jis padeda nusiraminti. Romėnai iš šio augalo pindavo nugalėtojų vainikus. Tai tapo savotiška tradicija.
Kad ir kaip jaudinuosi, kai tik išeinu į pasirodymo erdvę ir pamatau publiką, viskas pasikeičia. Mūsų spektakliai vyksta dideliame aukštyje ir yra pavojingi, todėl vis dar aplanko dvejonės: ką aš čia darau? Tą akimirką, kai pakylu į aukštį, atsakymą prisimenu (šypsosi).
Kuo pasirodymai viešosiose erdvėse skiriasi nuo pasirodymų tradicinėje teatro scenoje?
Per daugiau nei penkiolika metų, praleistų kuriant ir rodant spektaklius viešosiose erdvėse, teko patirti pačių įvairiausių situacijų. Ilgainiui išmoksti prisitaikyti, reaguoti į netikėtumus ir priimti tai, ko neįmanoma numatyti iš anksto.
Labiausiai man patinka artumas su publika. Mūsų pasirodymai visada vyksta dienos metu, natūralioje šviesoje, todėl tarp atlikėjų ir žiūrovų yra gerokai mažiau sienų nei tradiciniame teatre. Žmonės tampa ne tik stebėtojais, bet ir gyva spektaklio aplinkos dalimi.
Taip pat man labai patinka kartu su spektakliu atrasti naujas vietas, jas trumpam transformuoti. Įdomu pamatyti, kaip gerai pažįstama erdvė gali atsiskleisti visiškai kitu kampu – net tiems žmonėms, kurie joje lankėsi daugybę kartų.
Festivalyje „ConTempo“ pristatysite savo darbą „Epiphytes“. Kas įkvėpė šio pasirodymo idėją?
Epifitai – tai augalai, keliaunatys kitų augalų stiebais ar kamienais tam, kad pasiektų saulės šviesą. Jie ypač paplitę atogrąžų miškuose, kur augmenija labai tanki. Mus sudomino tai, kad šie augalai nėra parazitai. Jie nekenkia medžiams, kurių kamienais lipa, o egzistuoja per savotišką tarpusavio ryšį. Norėjome šiuos dažnai nematomus ryšius atskleisti ir perkelti į realų gyvenimą.
Kartu siekėme sukurti ramybės akimirką. Festivaliuose dažnai viskas vyksta labai intensyviai – vieną pasirodymą keičia kitas, nuolat kažkas vyksta. Tad keturiasdešimčiai minučių kviečiame žmones įžengti į kitą dimensiją – erdvę, kurioje galima bent trumpam pamiršti kasdienius rūpesčius, sulėtinti tempą ir pasinerti į beveik meditacinę būseną.
Kaip žiūrovai dažniausiai reaguoja į jūsų pasirodymus?
Žiūrovų reakcijos skiriasi. Vienur žmonės visą spektaklį stebi visiškoje tyloje, susikaupę, o ploti pradeda tik jam pasibaigus. Kitur publikos reakcijos kur kas spontaniškesnės – plojimai, šūksniai ar emocijų proveržiai pasigirsta dar pasirodymo metu.
Tačiau patys išgyvenimai, regis, yra universalūs. Lynas mūsų spektaklyje tampa metafora rizikoms, su kuriomis susiduriame gyvenime, pasitikėjimui savimi ir kitais žmonėmis.
Įdomu tai, kad žiūrovai retai kalba apie baimę. Kur kas dažniau jie mini stiprybę, drąsą ir įgalinimo jausmą. Daugelis po spektaklio išeina jausdamiesi laisvesni, įkvėpti. Atrodo, kad pasirodymas jiems primena, jog verta siekti savo svajonių, o tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma, kartais iš tiesų yra pasiekiama.
Kokias svarbiausias pamokas jums suteikė gyvenimas cirke?
Cirkas mane daug ko išmokė apie riziką. Pavyzdžiui, vairuoti automobilį neprisisegus saugos diržo yra rizika, kuri neturi prasmės, nes gali baigtis nelaime. Cirke rizika yra visai kitokia – ji kruopščiai apskaičiuota ir sumažinta tiek, kiek tai įmanoma. Vis dėlto net ir tuomet visada lydi šiokia tokia nežinomybė. Manau, kad panašiai yra ir gyvenime. Net susipažinti su nauju žmogumi tam tikra prasme yra rizika. Tačiau jei niekada nerizikuoji, negali iki galo patirti gyvenimo.
Spektaklio pristatymą „ConTempo“ festivalyje ir Lietuvoje remia Wallonie-Bruxelles International organizacija.
