Kristianas Kullamae pirmą kartą apsivilko Panevėžio „Lietkabelio“ marškinėlius dar 2022-2023 m. sezone. Tais metais estas vidutiniškai per rungtynes pelnydavo po 13 taškų ir iškart tapo vienu iš komandos lyderių.
Po vieno sezono praleisto Panevėžyje krepšininkas persikėlė į Bilbao „Surne Basket“, kur taip pat įrodė, jog yra talentingas žaidėjas. Visgi antraisiais metais komandoje gynėjas patyrė pirmą rimtą karjeros traumą, kuri jį išėmė iš ekipos rotacijos.
Tuomet jis gavo pasiūlymą iš „Lietkabelio“ komandos ir nedvejodamas pasirašė naują sutartį, nes labai gerai pažinojo visą organizaciją ir trenerį. Žaidėjas šiuo metu žaidžia geriausią LKL, kurią remia „Betsson“, sezoną ir sieks kartu su komanda iškovoti medalį.
LKL akademija powered by Citadele pristato pokalbį su „Lietkabelio“ komandos gynėju apie laiką praleistą Ispanijoje, metiko DNR ir savo rolę komandoje.
– 2021-2022 m. sezone žaidėte Ispanijos klube Burgoso „CB Miraflores“, kur jūsų sezonas nebuvo itin sėkmingas. Ar galėjote įsivaizduoti, kad vasarą sulauksite skambučio iš Europos taurės komandos trenerio? Ar jus tai nustebino?
– Taip, metai Ispanijoje buvo išties nelengvi. Aš mėginau rasti sau vietą, kur galėčiau parodyti, ką galiu aukštesniame lygyje, ir man pasisekė, nes sulaukiau skambučio iš „Lietkabelio“ organizacijos. Be to, manau, kad mano žaidimas Estijos nacionalinėje vyrų krepšinio rinktinėje labai prisidėjo prie to, jog gavau tokią galimybę. Mano nuomone, niekas nevyksta be priežasties. Buvau be galo dėkingas Nenadui Čanakui ir „Lietkabeliui“ už pasitikėjimą.
– Jau prisijungęs prie „Lietkabelio“ iškart tapote vienu iš ekipos lyderių ir baigėte sezoną vidutiniškai pelnydamas po 13 taškų per rungtynes. Kas jums padėjo taip greitai prisitaikyti prie komandos žaidimo stiliaus?
– Man labiausiai padėjo tai, jog jau žaidžiau ganėtinai aukštame lygyje. Ne visiems pasiseka būti vienos iš Ispanijos lygos komandos dalimi ir man be abejonės labai pasisekė. Tačiau manęs nenustebino tai, jog gerai sužaidžiau „Lietkabelio“ komandoje, nes man buvo suteikta gera galimybė ir tikėjau trenerio vizija. Kaip minėjau, tas faktas, kad jau žaidžiau aukštame lygyje labai padėjo prisitaikyti prie Europos taurės ir LKL, kurią remia „Betsson“.
– 2022-2023 m. sezonas klubui buvo sėkmingas: pasiekėte Europos taurės aštuntfinalį, iškovojote LKL, kurią remia „Betsson“, ir Citadele KMT bronzos medalius. Kuris šio sezono pasiekimas jums yra svarbiausias?
– Sakyčiau, jog man asmeniškai labiausiai įstrigo patekimas į Europos taurės aštuntfinalį, nes tai taip pat buvo mano pirmi metai, kai žaidžiau tokiame aukštame tarptautiniame lygyje. Galima sakyti, jog mums šiek tiek nepasisekė, nes nepatekome į ketvirtfinalį. Visgi žaidėme prieš labai talentingas komandas ir pasiekėme įspūdingų pergalių tiek Panevėžyje, tiek žaisdami varžovų arenose. Visos šios smulkios detalės padarė tą sezoną nepakartojamu.
– Po metų, praleistų Panevėžyje, pasirašėte vienerių metų sutartį su Bilbao „Surne Basket“ komanda. Kokios buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių nusprendėte prisijungti prie šio klubo? Ar norėjote sugrįžti į Ispanijos lygą, kad visiems įrodytumėte, jog dabar esate daug geresnis žaidėjas?
– Kaip ir sakėte, kai pirmą kartą žaidžiau Ispanijoje, nelabai gavau progų pasireikšti krepšinio aikštelėje. Tuo metu dar buvau labai jaunas, o jau po šio sezono labai subrendau, žaidžiau dar aukštesniame lygyje ir norėjau dar kartą save išbandyti Ispanijoje. Dėl šių priežasčių Bilbao organizacija ir miestas buvo puiki vieta man, todėl nelabai ir dvejojau, ar ten turėčiau vykti. Paprasčiausiai norėjau sau įrodyti, jog galiu žaisti prieš labai geras Ispanijos lygos komandas ir žaidėjus.
– Mačiau, jog vieno interviu metu atsakinėjote į klausimus ispanų kalba. Kada spėjote išmokti šią kalbą? Ar ją išmokote natūraliai, ar reikėjo įdėti pastangų?
– Iki tol Ispanijoje jau buvau gyvenęs penkerius metus, todėl išmokau ispanų kalbą natūraliai. Be to, stengiausi ja bendrauti ir su komandos draugais rūbinėje. Žinoma, kažkiek išmokau ir per ispanų kalbos pamokas. Todėl ir galėjau interviu metu atsakinėti į klausimus ispaniškai ir su komandos draugais bendrauti jų gimtąja kalba.
– Pirmasis sezonas Bilbao jums buvo labai geras, tačiau antrajame jūsų pelnomų taškų statistika smarkiai sumažėjo. Ar tai labiau lėmė komandos sudėtis, trenerio vizija ar jūsų sportinė forma?
– Manyčiau, jog viskas prisidėjo prie to. Buvo sunkūs metai man, nes pirmą kartą karjeroje patyriau rimtą traumą. Man tai buvo nauja patirtis ir, deja, bet nepavyko atsigauti taip, kaip norėjau. Vis dėlto kaip jau esu minėjęs, niekas nevyksta be priežasties.
– Po dviejų metų praleistų Ispanijos klube sulaukėte skambučio iš N. Čanako. Ar antrasis pokalbis jums priminė pirmąjį po sezono Burgoso klube?
– Tiesą sakant, nelabai. Aš jau buvau žaidęs „Lietkabelyje“ ir man ši patirtis patiko, todėl nebuvo sunku apsispręsti. Panevėžyje buvau laimingas ir užmezgiau stiprų ryšį su visais, kai pirmą kartą žaidžiau. Tuo metu norėjau geros vietos atsistatyti po traumos ir susigrąžinti pasitikėjimą savimi. Be to, „Lietkabelis“ žaidžia Europos taurėje ir LKL, kurią remia „Betsson“, kuri, mano nuomone, yra nuvertinta lyga. Visos šios detalės nulėmė tai, jog buvo labai lengva sugrįžti į Panevėžį.
– Kalbant apie „Lietkabelio“ trenerį, kokios N. Čanako savybės labiausiai padeda jauniems žaidėjams tobulėti?
– Man patiko faktas, jog jis taip pat žaidė aukšto lygio krepšinį praeityje. Jis supranta kaip žaidėjai mąsto ir reaguoja į kai kurias situacijas. Būdamas Ispanijoje susidariau nuomonę, kad kartais treneriai nesupranta savo žaidėjų, nes jie nėra žaidę profesionalaus krepšinio. Tuo tarpu N. Čanakas pažįsta savo žaidėjus labai gerai. Jis žino jų charakterį, žaidimo stilių ir tai kaip jie reaguoja aikštelėje. Šios trenerio savybės mums labai padeda.
– Kaip ir šiemet, Jamelas Morrisas, Vytenis Lipkevičius ir Gabrielius Maldūnas buvo jūsų komandos draugais ir pirmaisiais metais Panevėžio klube. Ar tokie iš anksčiau užmegzti santykiai padeda išlaikyti gerą atmosferą komandoje tiek aikštelėje, tiek už jos ribų?
– Manau, jog tokia draugystė suteikia daugiau pasitikėjimo savimi ir kitais. Lietuviai yra svarbūs ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir rūbinėje. Tvirtas ryšys su komandos draugais viską palengvina.
– Žaidžiate savo rezultatyviausią LKL, kurią remia „Betsson“, sezoną, rinkdamas po 14,8 taško ir 3,2 rezultatyvaus perdavimo per rungtynes. Ar šį sezoną aikštelėje darote kažką kitaip, nei praeituose sezonuose? Galbūt prisiimate daugiau atsakomybės puolime?
– Ne, nieko tokio nedarau, ko anksčiau nedarydavau. Aš tiesiog žaidžiu taip, kaip žaidžiau visą savo gyvenimą ir kiekvieną dieną sunkiai dirbu, o šis sezonas yra to rezultatas. Vadovaujuosi posakiu, jog niekas nevyksta be priežasties. Vienintelis pasikeitęs dalykas nuo mano pirmo sezono „Lietkabelyje“ yra mano žaidimo pozicija. Pirmą kartą žaidžiau įžaidėju, o dabar – atakuojančiu gynėju. Manau, jog gebu žaisti abiejose pozicijose, bet klubas ir treneris nusprendė, jog šiais metais žaisiu antru numeriu. Paprasčiausiai bandau prisitaikyti prie situacijos ir būti geriausia savo versija.
– Jūsų karjeros tritaškių taiklumas yra labai aukštas. Ar jūsų tėtis, legendinis Estijos krepšininkas, paskatino jus nuo mažens lavinti šį įgūdį?
– Metu labai daug tritaškių ir dirbu ties tuo kiekvieną dieną. Aukštas procentas yra daugybės detalių rezultatas, bet aš taip pat manau, kad tam būtinas ir talentas, nes ne viską gali pasiekti tik juodu darbu. Žinoma, mano tėtis buvo labai geras metikas, tad galbūt turiu metiko DNR (juokiasi). Privalau pasitikėti savimi ir mesdamas tikėti, jog pataikysiu.
– Šių metų sausio 18 d. pelnėte 24 taškus prieš Utenos „Juventus“ ekipą ir patekote į Citadele KMT finalo ketvertą. Daugelis manė, kad jūs busite turnyro autsaideriai, tačiau jums vis tiek pavyko laimėti bronzos medalius. Kaip manote, kas lemia tai, kad „Lietkabelis“, nepaisant visų iššūkių, kiekvieną sezoną išlieka tarp komandų, kovojančių dėl medalių?
– Komanda iškovojo nemažai medalių per pastaruosius kelis metus, tad atsakomybės jausmas ir lūkesčiai yra kur kas aukštesni. Visose rungtynėse kovojame kaip vienas kumštis. Toks mentalitetas kuriamas rūbinėje. Be to, visa administracija labai prisideda prie to, jog jaučiamės didelės šeimos dalimi. Toks pasitikėjimas skatina kovoti vienas už kitą ir dar labiau stengtis, ypač mačuose, kai kovojame dėl medalio.
– Reguliarusis sezonas eina į pabaigą. Kokius sau asmeniškai ir komandai keliate tikslus?
– Norėčiau išlikti sveikas ir žaisti lemiamose rungtynėse. Klubui linkiu tęsti medalių tradiciją ir kovoti dėl kiekvienos pergalės. Nebus lengva, nes turėsime rimtą ketvirtfinalio varžovą. Pažiūrėsime, kas gausis, bet, žinoma, mūsų tikslas yra medalis.
– Galiausiai privalau paklausti apie tai, kas nuolatos matosi jūsų žaidime – iškištas liežuvis. Ar kada nors per rungtynes ar treniruotę esate įsikandęs sau į liežuvį?
– Koks įdomus klausimas (juokiasi). Niekas dar nėra manęs to klausęs, bet ne, nesu. Esu turėjęs veido sužalojimų, bet, mano laimei, nieko nėra nutikę liežuviui. Tikiuosi, jog taip ir liks.
