Nuo penktadienio Gedimino prospektas virto nuotaikinga muge. Žemės ūkio rūmai (ŽŪR) jau antrą kartą sostinėje surengė Derliaus šventę, kuri priminė miestiečiams, kad esame žemdirbių kraštas, kad Lietuvos stiprybės šaltinis yra regionai. Prisistatyti vilniečiams ir svečiams, pasižmonėti ir pasidžiaugti derliaus pabaigtuvėmis atvyko 15 rajoninių savivaldybių, ŽŪR organizacijos. Pagrindinę sostinės gatvę nuklojo derliaus gėrybės, tautinio paveldo, amatininkų produktai. Buvo vaišių, pramogų ir už dyką.
Padėkos
ir dovanos
Atidarymas buvo smagus. Prie Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios išsirikiavo graži kolona: Lietuvos kariuomenės pučiamųjų instrumentų orkestras, už jos – ŽŪR pirmininko Andriejaus Stančiko, Seimo nario Broniaus Paužos, premjero patarėjo Adolfo Damanskio bei jaunųjų ūkininkų vadovaujama savivaldybių palyda. Po šv. Mišių suskambo maršo garsai, ir eisena su vėliavomis patraukė gatve aplink Lukiškių aikštę, kur laukė iškilmingoji renginio dalis.
Nors Lietuvos kaimui dabar ne patys lengviausi laikai, vis tiek reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turi, ką užaugino darbščios rankos, subrandino dosni žemė, meili saulė. Ant stalo nešama jau šių metų grūdų derliaus duona.
„Norime pasidžiaugti tuo, ką mūsų žemdirbiai sukūrė per metus, parodyti tą produkciją vartotojams“, – per šventės atidarymą sakė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė. Atkreipdama dėmesį į ŽŪM organizuojamą akciją „AuGink savo kraštą“, ji priminė, kad auginant kraštą prisideda kiekvienas: kuris sėja ir pjauna, kurie kepa, kurie vartoja. Tik visiems kartu galima pasiekti, kad kraštas augs, suklestės.
Ministrė į šventę atėjo ne tuščiomis rankomis, o nešina pluoštu padėkų ūkininkams, kaimo bendruomenių atstovams, tautodailininkams. Europos Parlamento narys Bronis Ropė perėmė estafetę ir padėkas išreiškė kooperacijos judėjimo entuziastams.
O kai ŽŪR pirmininkas Andriejus Stančikas atrišo savo dovanų maišą, atrodė, kad jis be dugno. Dovanų – simbolika dekoruotų veidrodžių – užteko ir visoms savivaldybėms, ir ŽŪR organizacijoms, ir ministrei.
Seimo narys Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas B. Pauža komiteto vardu dėkojo organizatoriams – ŽŪR dėl pasiryžimo tradicinę šventę perkelti į Vilnių. Žemdirbiams, šiandien susiduriantiems su problema, kaip sėkmingai parduoti užaugintą produkciją, jis linkėjo nenuleisti rankų.
Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus sveikinimą šventės dalyviams perdavė jo patarėjas A. Damanskis, trumpas sveikinimo kalbas tarė Vilniaus mero pavaduotojas Valdas Benkunskas, Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas, Šakių rajono meras Juozas Bertašius.
Džiugino
ne tik vaikus
Prie Lukiškių aikštės trumpam įsikūrė neįprasti „gyventojai“. Jie miestiečius ir svečius stebino kur kas labiau nei pačiame sostinės centre miegantis benamis. Mažųjų žirgų augintojų asociacija atgabeno porą retų veislių žirgelių. Žirgyno savininkas Gintautas Mateika suteikė vaikams džiaugsmo leisdamas pasėdėti ant stebėtinai ramaus nykštukinio ponio. Visiškai priešingą temperamentą demonstravo Jono Griciaus Amerikos miniatiūrinis arklys, kuris negalėjo nustygti vietoje.
Alpakų augintoja Jolanta Kuorienė žavėjo praeivius savo jaukiomis augintinėmis. Prieš ketverius metus kupranugarių genties atstovų įsivežusi ūkininkė užsiima šių švelniavilnių gyvūnų veisimu, kerpa vilną, verpia siūlus. Veislynas, kuriame dabar – per dvi dešimtis alpakų, prieaugliu aprūpino jau nemažai ūkių, nors lietuviai ganėtinai atsargūs naujovėms.
Tačiau prie galbūt pirmą kartą matomų tokių gyvūnų besibūriuojantiems vilniečiams rūpėjo kitkas: paglostyti, nusifotografuoti.
Kiekvienos šeimininkės sūris – kitoks
Kad ši tiesa ne iš piršto laužta, galėjai įsitikinti eidamas nuo vieno pieno produktų gamintojo stalo prie kito.
Nuo seno kiekvienoje šeimoje šventei spaudžiamas ypatingas – šventinis sūris. Tad ir į Derliaus šventę ne viena kaimo bendruomenė atkeliavo atitinkamai pasirengusi. Tradicinį saldaus pieno varškės sūrį, sviesto su prieskoninėmis žolelėmis paruošė Šiaulių r. Šiupylių kaimo bendruomenės moterys.
Plačią gaminių paletę į sostinę atsivežė Lukšių pieninė, Ėriškių žemės ūkio bendrovė.
Derliaus šventėje buvo ir smulkiųjų gamintojų. Vanda Petraškienė iš Alytaus rajono Butrimonių kaimo, laikanti penkias karvytes, teigė, kad pieno perdirbimu užsiima „pasibuvimui tarp žmonių“. Savo sūrius, sviestą ji paprastai parduoda Alytuje. Moteris į Vilnių atsivežė įvairių sūrių, pagardintų prieskoniais ir natūralių, taip pat jau retenybe tapusių džiovintų sūrelių. „Tai tautinis paveldas, norime jį išlaikyti“, – sakė V. Petraškienė, ketinanti įgyti tautinio paveldo produkto sertifikatą. Džiovinto sūrelio gamyba ganėtinai ilga, sudėtinga.
Savivaldybių kiemeliai varžėsi išmone
Išsiskirti iš kitų, patraukti dėmesį – sveikos konkurencijos tradicija. Šiaulių rajono savivaldybės kiemelis apsitvėrė kaimiška žagarų tvorele su apyniais ir ąsočiais. Vilniaus rajonas pasidabino verbomis. Jurbarko rajono Smalininkų seniūnija pasistatė pasienio posto būdelę su žandaru: juk tai Lietuvos pakraštys, senas knygų kontrabandos taškas.
Savivaldybių kiemeliuose ar prie jų skambėjo muzika, sukosi šokėjų rateliai, vyko kitoks veiksmas. Kėdainiečiai išvirė agurkienės, šilutiškiai – žuvienės.
Rokiškio krašto Panemunėlio kaimo bendruomenė demonstravo lino kelią. Kultūros namų darbuotoja Audronė Šakalienė pasakojo apie bendruomenės pastangas išsaugoti linų auginimo tradicijas: „Mūsų kaimo bendruomenėje prieš savaitę jau trečius metus iš eilės buvo surengta šventė „Lino mūka“, jos metu demonstruojama ta lino „kančia“ – linai raunami, į pėdus statomi, vežami jaujon..“
Telšių savivaldybė pasipuošė medyje drožinėtu žemaitišku užrašu. Čia pat darbavosi drožėjai, šventišką nuotaiką palaikė folkloro ansamblis „Spigėns“, buvo siūlomas kastinys…
Verslai su meile
savo kraštui
Esame kraštas, turtingas išmonės ir verslumo, meile tradicijoms išsiskiriančių žmonių.
Lazdijų rajono Varnėnų kaimo gyventojai Rima ir Vytenis Bagdanavičiai puoselėja Dzūkijos tradicinį kulinarinį paveldą, kepa dzūkiškas bandas. Iš ūkinio pastato įrengtoje seklyčioje priimamos ekskursijos, rengiamos edukacinės pamokos. „Turime tris krosnis, džioviname kopūstų lapus. Bandas kepame ant džiovintų kopūstų lapo. Susluoksniavę su spirgučių padažu, bandas dar pašutiname krosny-
je“, – apie dzūkiško patiekalo ruošimo paslaptis pasakojo R. Bagdanavičienė, neslepianti, kad tokio pobūdžio veikla sekasi gerai.
Svarbu tikėti tuo, ką veiki. Rokiškio rajono savivaldybės kiemelyje plačią kanapių ir kitokių aliejų gamą pristatęs Nerijus Slesariū-
nas – pavyzdys, jog lietuviška produkcija gali būti išskirtinė, įdomi ir vietos, ir užsienio rinkoje. „Tik nuoširdus darbas, požiūris į žmogų gali sukurti kažką nepaprasto, skatinti grožį, gėrį, aplinką, puoselėti aplinką“, – sako vyras, septynerius metus studijavęs medicinos bei žemės ūkio literatūrą, kol atrado dalykus, kurie padėjo rasti atsakymą į klausimus, rūpėjusius jam pačiam. Kanapių augintojas ir produktų kūrėjas, pats atsikratęs bjaurios odos ligos psoriazės, teigia, jog svarbiausia – tinkamai maitintis ir mąstyti. „Veiklai norėtume skatinti ir kitus jaunus žmones. Nereikia manyti, kad užsienis gali mums suteikti darbo, patys galime jį susikurti“, – sako verslininkas ir ūkininkas, paskatinęs neformaliai kooperacijai kaimyninius ūkius, šiek tiek savo produkcijos jau siunčiantis eksportui.
Irma DUBOVIČIENĖ, „ŪP“ korespondentė, Autorės nuotraukos
