Prie trečią mėnesį vykdomo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro inicijuoto socialinio-kultūrinio projekto „Panevėžys vienija ir taškas“ prisideda ir Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka.
Gegužės mėnuo skirtas pamąstymams apie senatvės ir jaunystės sankirtas, senėjimo procesus. Todėl siekdama prisidėti prie senjorų laisvalaikio kokybės gerinimo, Parko biblioteka (Parko g. 49) senjorų klubo „Pabūkime kartu“ nariams surengė edukacinę-pažintinę išvyką po Juozo Miltinio dramos teatrą. Juk smagu, kai vieną kartą metuose, o gal ir gyvenime, gali įkišti nosį ten, kur daugiau progos gali ir nepasitaikyti, praskleisti teatro uždangą.
Duris į ypatingą teatro erdvę senjorams pravėrė bei ekskursiją vedė aktorius Laimutis Sėdžius, dirbantis jame 32 
metus, sukūręs daugiau kaip 60 įvairių vaidmenų, nusifilmavęs keliuose Lietuvos ir užsienio kino filmuose.
Ekskursijos po teatrą metu, L. Sėdžius vaizdingai atskleidė ne tik teatro istorijos faktų ir kitų įdomybių (teatras sukūręs 40 pavadinimų skirtingų spektaklių; ilgiausiai ėjęs spektaklis – net 40 metų – A. Vienuolio „Priebandoje“, reikia apie 30 tūkstančių eurų, norint pastatyti spektaklį ir kt.), aktorių darbo subtilybes, bet ir trumpai papasakojo apie kitų profesijų žmones, nematomus spektaklių metu, tačiau dirbančius teatre. Pasirodo, jog iš 100 čia dirbančiųjų, tik 38 aktoriai. Be jų čia yra ir – režisierius, scenaristas, apšvietėjas, garsintojas, siuvėjas, aprengėjas, grimerės, stalius, dailininkai, metalo plastikas, skalbėjos, rūbininkė ir kt.
Aktorius pakvietė senjorus apžiūrėti patalpas, kurios paprastai nėra prieinamos žiūrovams – didžiąją teatro sceną, užkulisius, tris dekoracijų sandėlius, rekvizito kambarius, grimerinę, dekoracijų dirbtuves, persirengimo ir poilsio kambarius… Kiekvienas galėjo pamatyti teatro „virtuvę“ iš vidaus.
Užlipus ant didžiosios scenos L. Sėdžius supažindino su sudėtinga technine įranga. Ekskursijos dalyviai sužinojo, kaip šviesos ir garso efektų pagalba sukuriamos skirtingos nuotaikos, kaip seniau ir dabar gimsta scenoje siaučiančios stichijos – audra, rūkas, žaibas. Senjorai turėjo puikią galimybę apžiūrėti teatro vadovo Lino Marijaus Zaikausko režisuojamame spektaklyje „Vyšnia šokolade“ naudojamą butaforiją. Mūsų gidas atskleidė, jog naujai kuriamame spektaklyje Asta Preidytė vaidins 153 m. močiutę.
Užsukus į grimo kambarius, susipažinome su teatrinio grimo atlikimo subtilybėmis. L. Sėdžius pademonstravo čia laikomus įvairius perukus bei kaukes. Turbūt nedaugelis žinojo, jog norint pagaminti individualią kaukę, aktoriams tenka net dvi valandas, nejudinant nei menkiausio veido raumenėlio, gulėti gipsu aplietu veidu ir kvėpuoti pro nosį iškištais dviem šiaudeliais.
Apsilankius kostiumų sandėlyje apžiūrėjome šimtus teatrinių kostiumų, rankomis siūtą apavą, kitus aksesuarus.
Žvilgterėjus į siuvyklą, pamatėme ne tik jau minėto spektaklio „Vyšnia šokolade“ kostiumų eskizus, bet ir vienai liaunai aktorei „pastorinti“ skirtas iš polisterinio putplasčio padarytas kelnes-butaforiją, sukuriančias apvalumų iliuziją.
Įdomaus vizito pabaigoje susirinkusieji teatro fojė apžiūrėjo parodas bei spektaklių nuotraukas.
Po gerą valandos vykusios ekskursijos, kuri buvo puiki proga perprasti, kaip gimsta scenos stebuklas, senjorai buvo sužavėti tuo, ką pamatė. Visi liko labai dėkingi energingam, šmaikščiam ekskursijos vadovui Laimučiui Sėdžiui, vaizdingai atskleidusiam paslaptingą teatro pasaulį.
Indrė Lašinytė
