Genė Sereikienė
Vieną vasaros dieną bridome istoriniu Lietuvos partizanų kovų taku. Laikas daug ką užgydo ir pakeičia, bet istorinė tautos atmintis išlieka Lietuvos žmonių prisiminimuose, knygose, toje žemėje, kuri užtraukia prieš daug metų padarytas žaizdas.
Prieš 65 metus, 1951-ųjų liepos 7 dieną, Sosių miške pakvipo paraku. Gindami savo vertybes, kovėsi Bakainių, Peiksvos, Narušių, apylinkių artojų vaikai. Dvidešimtmečiai nebegrįžo namo, bet buvo suguldyti Dotnuvoje ant grindinio. Vincas Sereika, Liudas Auga, Boleslovas Klimas, Vaclovas Rabačiauskas 1990 m. rugsėjo 1 d. surasti ir perlaidoti Dotnuvos kapinėse. Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje už žuvusiuosius klebonas kun. Artūras Stanevičius aukojo šv. Mišias, Visuotinėje maldoje meldėme Viešpatį, kad Lietuvos jaunimui nereikėtų imti ginklo į rankas, kad jis gyventų taikiame pasaulyje, savo jėgas atiduotų kilniam darbui, kūrybai, kurtų šeimą, mylėtų, būtų laimingas, kad Viešpats saugotų ir malonėje laikytų visą mūsų tautą, kad būtume tvirti tikėjime, vieningi ir susitelkę darbuose, gerbtume tai, kas protėvių krauju iškovota, saugotume bei įprasmintume istorinę atmintį. Prašėme dangaus karalystės atpažintiems, perlaidotiems ir tiems kovotojams, kurių vardai nežinomi, kurie likę gulėti svetimoje žemėje, už tremtinius bei kalinius.
Šv. Mišiose dalyvavo aukų artimieji, giminės, įvykių liudytojai, Povilo Lukšio kuopos šauliai, parapijiečiai. Bažnyčioje pasklidusi giesmė „Ave Marija“ iš atlikėjos Laimos Žilytės krūtinės tirpdė širdis, spaudė ašaras. Buvo skaitomos eilės,
Eiles partizanams skaito Genė Sereikienė. Dešinėje – klebonas kun. Artūras Stanevičiusskirtos partizanams, dalintasi prisiminimais. Ignas Meškauskas kalbino Arvydą Augą, partizano Liudo Augos-Lažuko giminaitį, kuris būdamas dvidešimtmetis drauge su tėvu Vytautu Auga ir Andriumi Sereika Vinco Sereikos žūties vietoje pasodino ąžuoliuką. Tą vietą Arvydui parodė Zuzana Augienė, partizano Liudo Augos-Lažuko motina. Savo mintimis dalijosi ir partizanų ryšininkė Janina Kristanavičienė, dabar gyvenanti Kaune.
Po šv. Mišių lydimi klebono kun. A. Stanevičiaus, Povilo Lukšio šaulių kuopos šaulių bei jų vadės Kristinos Župerkienės, tarybos nario Antano Pavolio, partizanų giminių ir visų prisidėjusių prie šios istorinės datos paminėjimo patraukėme prie valstybinės reikšmės paminklo, saugomo valstybės, esančio Dotnuvos kapinėse. Šauliai pagerbė partizanų atminimą išskleidę Lietuvos trispalvę. Sugiedoję Lietuvos himną, padėjome gėlių, uždegėme žvakelių, tyliai širdyse pasimeldėme.
Dar norėjome aplankyti partizanų žeminę, esančią Sosių miške, visai netoli Naujųjų Lažų kaimo. Miške stovi neseniai pastatytas ženklas su žuvusiųjų pavardėmis apie du ar tris kilometrus nuo įvykio vietos. Iki kaimo atvažiavome automobiliais, po to į mišką leidomės pėsčiomis. Mus vedė Arvydas Auga. Ėjome keliu link Paberžės, o priėję miško liniją pasukome į ją. Miškas pasitiko balomis, neužmirštuolėmis, papartynais, grybų šeimynėlėmis. Pagaliau priėjome tą istorinę vietą – partizanų bunkerį (netoliese buvo įsikūrusi ir partizanų vasaros stovykla), kurį radome užgriuvusį žemėmis ir bebaigiantį užželti žolėmis, o prie jo augančią seną eglę pažymėtą kryžiumi, o ąžuolas jau tikras gražuolis… Jis pasodintas toje vietoje, kur buvo nukautas pirmasis partizanas Vincas Sereika-Jokeris. Jis, išgirdęs šunų lojimą, išėjo (iš bunkerio ar lauko stovyklos) pažiūrėti, kas darosi aplinkui. Partizanai tada jau buvo apsupti kareivių su šunimis. Išskleidėme atsineštą iš tėvų sodybos vėliavą, sudainavome vaikystėje išmoktą partizanų dainą „Palinko liepa šalia kelio“, kurią dainuodavo pokario jaunimas, partizanų šeimos. Uždegėme atsineštas žvakes, padėjome gėlių. Laima tarsi savęs paklausė: „Įsivaizduokime, kas čia vyko prieš 65 metus?“
Sunku dabar įsivaizduoti tiems, kurie dar buvo negimę arba buvo maži. Bandėme pajausti kiekvieno medžio, žolės, netgi žemės tylą. Galime pasakyti kovotojams mes, stovėdami prie jų bunkerio, kad trispalvė gyva ir herbas, ir himnas, ir Lietuvos žemė Dievo malonėje laisva.
Nusifotografavome visi, dalyvavę toje ekspedicijoje: Andrius Sereika, Arvydas Auga, Henrika Augienė, Rasa Augaitė, Laima Žilytė ir šių eilučių autorė.
Prisiminimus apie savo vaikystės mišką esu sudėjusi knygoje ,,Lietuvos nepriklausomieji rašytojai“, išleistoje 1998 metais. Kai kurie vyresni kaimo žmonės dar prisimena tą kovos vietą, o jaunoji karta tikriausiai nežino. Pirmą kartą per 65 metus įvyko toks kuklus tautos didvyrių žūties paminėjimas nuvykstant prie bebaigiančio užmarštin nueiti ir su žeme susilyginti partizanų bunkerio. Jame slapstėsi ir Vyčio apygardos partizanų būrio vado Broniaus Karbočiaus-Bitės žmona Joana Karbočienė: ,,Vieną rytą pranešė, kad stribai vaikšto po kaimą. Tuo metu buvau nuėjus pas ryšininką Liudą Augą-Lažuką. Jis mane nuvedė į miške buvusią seną slėptuvę, kol praeis kratos. Slėptuvėje buvo vandens ir šlapio šieno. Nors nemalonu buvo vandenyje gulėti, bet saugu. Pasiėmiau žadintuvą, bet jis įkrito į vandenį ir sustojo. Čia pat suokė lakštingala ypač garsiai, kai prisiglaudi prie dangčio angos, bet ji nelinksmino…“ (A. Šimėnas ,,Kovoje dėl Lietuvos laisvės‘‘, 1998, 199 p.).
Grįžę į Naujų Lažų kaimą, aplankėme partizanų ryšininkę, buvusią politinę kalinę, 92 metų sodietę Mortą Grinevičienę. Po to susibūrėme agapei prie tėvų – Vytauto Jurgio ir Onos Augų – palikto stalo, prie kurio užaugo Arvydas, Rimas, Vilijeta, Valerijus, Rasa ir šio straipsnio autorė. Čia dalijomės vaikystės prisiminimais. Arvydas net akmenį atgabeno, kad jį paliktume kaip žymę prie partizanų bunkerio, bet kažkaip nepavyko surinkti žmonių ir tai nusitęsė iki 65-ųjų metinių. Akmuo iki šiol yra tėvų kieme. ,,Prisimenu tą datą kasmet, nes esu gimęs tais pačiais metais, kada sušaudė giminaitį partizaną Liudą, kuriam prieš kelias dienas buvo suėję vos aštuoniolika metų, ir jo bendražygius. Šiais metai susiekiau su Ignu Meškausku ir nusprendėme, kad nėra ko laukti, reikia paminėti šią svarbią istorinę datą“, – kalbėjo Arvydas.
Tada prisiminimais pasidalinau ir aš:
„Vidurinėje mokykloje pildant anketą prie manęs priėjo istorijos mokytojas. Perskaitęs nustebo ir paklausė:
– Kur tu gyveni?
Atsakiau jam, kad Naujųjų Lažų kaime.
– Ar tikrai tu iš tų vietų? – stebėjosi jis.
– Tikrai, – atsakiau. Dabar jau aš buvau nustebusi, kodėl klausia manęs. Mokiniai buvo susirinkę iš įvairių vietovių. Mudviejų pokalbis sudomino kitus bendraklasius. Šie pradėjo būriuotis aplinkui.
– Ar tu žinai, kokie mūšiai tenai vyko? – vėl su didžiule nuostaba klausė manęs mokytojas.
– Ne, – atsakiau, nors iš tėvų tada jau žinojau kitą mūsų krašto istoriją.
Mokytojas, pamatęs, kad mūsų pokalbiu susidomėjo vaikai, nutilo“.
Gyvenome tarybiniu laikotarpiu. Tėvai pasakojo, kad Antrojo pasaulinio karo metu viena kariuomenė atsidūrė prieš kitą. Jas skyrė miškas, o viduryje buvo Naujųjų Lažų kaimas. Kaimiečiai prie savo namų kasė apkasus, juos tvirtino, nešė maistą, vandenį, skubino slėptis su vaikais ir seneliais, nes žinojo, kad, susikovus abiem kariuomenėms, kaimo nebeliks. Laimei, tai neįvyko.
Augs ąžuolas ant partizanų krauju aplaistytos žemės. Gal vėl kada susibėgsime ir aptversime jį tvorele. Pro jo šakas prasiskverbusi saulė bučiuos tą žemę, už kurią partizanai atidavė gyvybes.
,,Ave Marija“ giesmė dar ne kartą skambės partizanų atminimui.
„XXI amžius“
Laimos Žilytės, Arvydo Augos ir autorės nuotraukos
