„Ugniagesiams ir vėl teko vykti į atliekų rūšiavimo įmonę“, – panaršę internete panašių straipsnių antraščių rastumėte ne vieną. Sprogusios baterijos, įsiliepsnoję aerozoliniai balionėliai – tokios pavojingos situacijos atliekų tvarkytojams, deja, nėra retenybė.
Išmestas asbestas, degūs skysčiai ar net po švenčių užsilikę nepanaudoti fejerverkai – panašių „staigmenų“ mišrių komunalinių atliekų konteineriuose pasitaiko nuolatos. Toks gyventojų abejingumas kelia realų pavojų žmonėms, dirbantiems rūšiavimo linijose. Pavojingos atliekos mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiuose gali sprogti, užsidegti, išskirti toksiškus garus ar sugadinti brangią rūšiavimo įrangą.
Kita medalio pusė – kaina. Tarp mišrių komunalinių atliekų patekusias pavojingas atliekas būtina atskirti, sutvarkyti, saugiai laikyti. Tokie procesai reiškia papildomas išlaidas visai sistemai, o už kai kurių gyventojų neatsakingumą galiausiai susimokame visi – ir tie, kurie rūšiuoja atsakingai, ir tie, kurie į taisykles numoja ranka.
Pavojingų atliekų susidaro kone kiekvienuose namuose. Buitinės chemijos ir valymo priemonių likučiai, pasenę vaistai ar gyvsidabrio turinčios atliekos, baterijos – tokios atliekos į mišrių atliekų konteinerius neturėtų būti metamos, nes yra priskiriamos pavojingoms atliekoms.
Iš esmės pavojingos atliekos – tai nuodingos, degios, sprogstančios ir kitos kenksmingos medžiagos, kurios gali padaryti žalos sveikatai ir aplinkai. Tokias atliekas paprasčiausia atpažinti pagal žymėjimus ant pakuočių – perspėjančius simbolius su liepsna, kaukole, sprogimo ženklu ar kitomis pavojų nurodančiomis piktogramomis. Jeigu ant gaminio yra bent vienas toks ženklas, vadinasi, tokios medžiagos mesti ar pilti į mišrių atliekų konteinerį nevalia.
Pavojus slypi ne pačioje pakuotėje, o jos turinyje. Kitaip tariant, tuščias nagų lako ar skalbimo priemonės buteliukas nėra laikomas pavojinga atlieka. Jei pakuotėje neliko produkto likučių, ją galima mesti į įprastus rūšiavimo konteinerius – plastiko, metalo ar stiklo, priklausomai nuo medžiagos, iš kurios pakuotė pagaminta.
Tas atliekas, kurios priskiriamos pavojingoms, gyventojai gali nemokamai pristatyti į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles arba palaukti, kol pavojingos atliekos jų gyvenamojoje vietoje bus surenkamos apvažiavimo būdu. Už šią paslaugą papildomai mokėti nereikia, nes išlaidos padengiamos iš rinkliavos, kurią visi mokame už komunalinių atliekų tvarkymą.
Kai kurias pavojingas atliekas galima išmesti ir kitur. Pavyzdžiui, baterijų atliekos yra surenkamos šių gaminių platinimo vietose – degalinėse, parduotuvėse ar kitur, kur įrengtos specialios tokioms atliekoms rinkti skirtos kartoninės dėžės ar konteineriai. O pasibaigusio galiojimo vaistus palikti galima vaistinėse.
Galimybės atliekas rūšiuoti tinkamai yra sudarytos visose savivaldybėse, tačiau vien to nepakanka – norint, kad sistema veiktų, būtinas pačių gyventojų sąmoningumas. Deja, kol pasekmių nematome ir nejaučiame, problemos atrodo mažiau reikšmingos.
Dalis gyventojų vis dar vadovaujasi požiūriu, esą dėl manęs vieno nieko nenutiks, tačiau kai taip galvojančių yra tūkstančiai, mažos problemos tampa dideliais iššūkiais, dėl kurių nukenčiame visi.
Štai vienas litras išpiltos alyvos dešimtmečiams užteršia pusę hektaro žemės. Patekusi į dirvožemį, alyva išskiria įvairius cheminius elementus, kurie kelia pavojų žmogaus bei gyvūnų sveikatai. O pakuočių su alyvos ar kitų agresyvių cheminių medžiagų likučiais mišrių atliekų konteineriuose – apstu. Ne visos jos tinkamai užsuktos, todėl pavojingi skysčiai užteršia kitas atliekas ar patenka į aplinką. Kai kurie nepasikuklina likučius tiesiog supilti ant žemės – toks „patogus sprendimas“ gamtai palieka ilgalaikes žaizdas.
Netinkamai išmestos baterijos taip pat nėra smulkmena. Iš jų į aplinką patenkantys sunkieji metalai, rūgštys ir toksinės medžiagos daro negrįžtamą žalą gamtai ir tampa įvairių sunkių susirgimų priežastimi.
Tarp pavojingų atliekų itin klastingos – gyvsidabrio turinčios liekanos. Tai ne tik seni termometrai ar dienos šviesos lempos, bet ir kai kurie žemės ūkyje naudojami chemikalai bei pesticidai – jų garai toksiški tiek žmogui, tiek gyvūnams.
Tokius pavyzdžius galima būtų vardinti dar ilgai, bet kur svarbiau priminti, kad pavojingos atliekos taip pavadintos neatsitiktinai – jos kelia pavojų mūsų pačių sveikatai ir mus supančiai aplinkai. Pasirūpinti, kur ir kaip jas išmetame yra maža pastanga, galinti turėti labai didelę reikšmę.
