Kartais valdžia mano, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių, bus geriau, jei bandeles keps valstybinė įmonė, o ne privati. Tada ji steigia valstybės ar savivaldybės valdomą įmonę.
Jei kyla klausimas, kodėl valdžia neturėtų kepti bandelių, galima prisiminti arba pasidomėti, kokias bandeles kepdavo valstybinės kepyklos. Tiesa, nebrangios buvo tos „Trys kapeikos“, prisimename jas su vaikystės nostalgija. Bet ar labai toks asortimentas džiugintų šiandien? O tuomet kruasanas ar kanelė būtų skambėję labiau kaip burtažodžiai, nei kepiniai. Keista, kad šiandien dar reikia šnekėti, kad tik puoselėjant sąžiningą konkurenciją, rinkoje sukuriamos prekės ir paslaugos, kurios geriausiai atitinka vartotojo norus ir poreikius. Bet jei reikia, tai galim.
Juk tai, kad ūkine veikla užsiima žmonės, privačios įmonės, o ne valdžia, yra viena kertinių nepriklausomos Lietuvos laimėjimų. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybes teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“.
Kita, ne ką mažiau svarbi konstitucinė nuostata sako, kad „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“. Juk dalis valdiškų įmonių būtent yra arba monopolijos, arba turi išskirtinių monopolinių teisių.
Galiausiai valstybės ir savivaldybių valdomos įmonės yra tikras išbandymas politikų sąžinėms. Valdžiai itin sunku išlikti visiems lygiai teisinga, kai valdiška įmonė konkuruoja su privačiomis. Lietuvoje vis dar pasitaiko atvejų, kuomet įstatymai, ar savivaldybių tarybų nutarimai priimami vadovaujantis ne teisingumo ar objektyvumo kriterijais, o siekiant sukurti šiltnamio sąlygas valdiškoms įmonėms.
Net tada, kai viskas atrodo aišku, skaidru ir teisėta, pasitaiko dviprasmiškų situacijų. Klasikinis pavyzdys – valdiška įmonė žaidžia dvigubą žaidimą, t. y. tuo pačiu metu ir konkuruoja su privačiu verslu, teikiant komercines paslaugas, ir gauna pinigus iš valstybės už monopolinėmis sąlygomis vykdomą veiklą.
Panagrinėkime kelis pavyzdžius.
VĮ „Kelių priežiūra“ neseniai apjungė vienuoliką kelių priežiūros įmonių. Įmonės pavadinimas sufleruoja, kad ši įmonė užsiima kelių priežiūra. Tai yra: šienauja pakeles vasarą, valo, barsto kelius žiemą, renka šiukšles, prižiūri, kad visi kelio ženklai būtų vietoje – vienu žodžiu, užtikrina, kad su keliais būtų tvarka. Kadangi Lietuvoje nėra sistemos, pagal kurią būtų galima apmokestinti tik tuos, kurie faktiškai naudojosi konkrečiu prižiūrėtu keliu, už šias paslaugas su VĮ „Kelių priežiūra“ yra atsiskaitoma tiesiogiai iš valstybės biudžeto.
Žinoma, kyla klausimas, o kodėl pakelių pašienauti ar kelių pabarstyti negali privatūs ūkio subjektai? Valdžia sako, kad privatūs nenori. Jei ir nenori, teisybės vardan, karts nuo karto derėtų pasitikrinti, ar neatsirado norinčiųjų.
Čia dar būtų pusė bėdos, bet VĮ „Kelių priežiūra“ skelbiasi taip pat teikianti kelių tiesimo ir remonto darbus. Šie darbai taip pat apmokami iš biudžeto, tačiau dėl jų ši valdiška įmonė turi konkuruoti su kitomis, privačiomis įmonėmis.
Sakysite: didesnė konkurencija – mažesnė kaina – patenkintas vartotojas. Visa tai yra tiesa. Tačiau vienas rinkos dalyvis – valdiška įmonė – turi išskirtines sąlygas. Juk ta pati technika, personalas, patalpos ir kiti ištekliai gali būti naudojami tiek kelių tiesimui, tiek kelių priežiūros darbams. Už dalį šių išteklių sumokama iš kelių priežiūros darbams skirtų lėšų, kurias VĮ „Kelių priežiūra“ gauna iš biudžeto be konkurencijos. Šios lėšos jai tiesiog paskiriamos. Tai yra konkurencinis pranašumas, kuriuo VĮ „Kelių priežiūra“ gali naudotis konkuruojant kelių tiesimo ir remonto darbų rinkoje. Į tokį pranašumą kiti rinkos dalyviai negali net pretenduoti. Kas tai, jei ne diskriminacija ir nesąžininga konkurencija.
Panašią situaciją galima įžvelgti ir AB Lietuvos pašto veikloje. Ši bendrovė kartu su kitais 50 pašto paslaugų įmonių konkuruoja pašto paslaugų rinkoje. Tačiau taip vadinamas universaliąsias paslaugas (t. y. 4 Pašto įstatyme nurodytas pašto siuntų ir siuntinių paslaugas) įpareigotas teikti tik AB Lietuvos paštas. Nors visos veiklos finansuojamos iš pajamų, gautų iš vartotojų, valstybė ne tik padiktuoja, kokiomis kainomis teikti universaliąsias paslaugas, bet ir įsipareigoja padengti šių paslaugų teikimo nuostolį.
Tačiau tiek universaliosioms, tiek neuniversaliosioms pašto paslaugoms AB Lietuvos paštas naudoja tą pačią infrastruktūrą ir kitus išteklius. Taigi, dalis teikiamų pašto paslaugų sąnaudų padengiama iš universaliosios pašto paslaugos pajamų. Kai kiti pašto paslaugų teikėjai visas savo sąnaudas turi pasidengti iš pajamų, uždirbtų rinkoje. Taigi, ar sąžininga vienam pašto paslaugų rinkos žaidėjui sudaryti išskirtines sąlygas pasilengvinti gyvenimą ir pasidengti dalį sąnaudų? Turbūt ne.
Jei valstybės valdomos įmonės savo veiklas bando teisinti didesniu saugumu ar kažkokiais strateginiais tikslais, tai savivaldybės savo verslus gina vienu pareiškimu „savivaldos laisvė!“. Jei dar galima būtų diskutuoti, kam priklausytų teikti geriamojo vandens ar šildymo tiekimo paslaugas, tai užsiimti prekyba knygomis, vaistais, kirpyklų, pirčių, viešojo maitinimo, reklamos gamybos ir kitomis veiklomis – tikrai ne valdžios reikalas. Sunku būtų atspėti, kuri savivaldybės valdomų įmonių veikla yra populiariausia: tai – autotransporto ir kitokios technikos nuoma.
Savivaldybės mokesčių mokėtojų pinigais kuria verslus, kurie tiesiogiai konkuruoja su privačiais asmenimis. Pastarieji negali ateiti į savivaldybę ir paprašyti pinigų, o savivaldybių valdomos įmonės – gali. Ir paprašo. Ir gauna. O tada žemomis kainomis ir gabalą rinkos atsiriekti nesunku. Galite išspręsti ir šį uždavinį – jei valdiška įmonė technikos prisipirko už valdiškus pinigus, ar jai bus labai sunku pasiūlyti tokios technikos nuomos paslaugas už žemiausią kainą rinkoje?
Taigi, valdiškos įmonės veikla visada sudrumsčia tvarką rinkoje ir ne gerąja prasme. Valdžia, atrodytų, nesuka sau galvos dėl to, kaip monopolinių teisių suteikimas valdiškai įmonei, užtikrintas finansavimas ir palaidos vadžios, išdarko konkurenciją. Pagarba sąžiningai konkurencijai, vienodos žaidimo taisyklės – link to turėtų judėti valdiškų įmonių reforma. O jei tikrai manote, kad tokios įmonės turi egzistuoti, motyvai turi būti labai rimti.
