Tuštėjanti Lietuva, mažos pensijos, prasigeriantys, darbo nerandantys rinkėjai, arogantiški valdininkai ir verslininkai „rykliai“ – taip atrodo Lietuva kai kurių žiniasklaidininkų galvose, kurie taip paišo šį vaizdą įvairiuose leidiniuose. Tame yra dalis tiesos, tačiau spalvų tirštinimas kelia abejonių, ar tai nėra paskatinta piktavalių siūlomu honoraro dydžiu.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daugokai vartojama tokių sąskambių, kaip didieji ar stambieji medienos perdirbėjai, net gi „rykliai“. Taip mėginama „paaiškinti“ visuomenei, kodėl vienas ar kitas įstatymas nepriimtas, ar priimtas netoks. Turtuolių, monopolininkų mūsų visuomenė vis dar nemėgsta, nes jie neva skriaudžia kitus, nors jie duoda darbo ne vienam šimtui žmonių, moka mokesčius valstybės biudžetui, investuoja į regiono infrastruktūrą ir pan. Tačiau be stambių medienos perdirbėjų, kurių yra vos 20-30, o jose dirba apie 15 000, dar 900 įmonių yra smulkios ir vidutinės, kuriose dirba apie 25 000 žmonių. O kas nors ar paklausė tų smulkiųjų, kaip jiems sekasi su šiandien galiojančiais istatymais.
Neseniai Seime svarstytos Miškų įstatymo pataisos, kuriomis buvo numatyta pirmenybė apsirūpinti Lietuvoje išauginta mediena visiems vietos perdirbėjams, kurie perdirbdami žaliavinę medieną sukurtų daugiau darbo vietų, galėtų kelti atlyginimus, mokėtų didesnius mokesčius, didintų šalies ekonominį potencialą. Tačiau sukrutus tiems, kurie žaliavinę medieną išveža iš Lietuvos (apie 10 įmonių, kuriose dirba apie 50-70 darbuotojų), įstatymas gavosi pusėtinas, o kaip elgtis su Lietuvoje užauginta žaliavine mediena palikta spręsti Vyriausybei.
Lietuvoje dirbantys tiek smulkūs, tiek stambūs medienos perdirbėjai yra patenkinti ir tokiu valdžios sprendimu, nes mums sąžiningai tarpusavyje konkuruojant jokių išskirtinių sąlygų nereikia, svarbu, kad turėtume galimybę apsirūpinti žaliava bei tikimės, kad mediena kuri gali būti perdirbta Lietuvos įmonių, nebus išvežama kelti kitų šalių ekonomikų.
Kas išklausys smulkiuosius perdirbėjus?
Norime į šiuos svarstymus įnešti kai kurių tikslumų. Mūsų asociacijos vienija daugiausia smulkius perdirbėjus, kurių įmonėse dirba po 10-50 darbuotojų. Kai kurie jų jau net nebeperka medienos iš valstybinių urėdijų, nes reikiamų sortimentų geresnėmis sąlygomis nusiperka pas kaimynus baltarusius arba privačiuose miškuose. Būtent šie, smulkieji perdirbėjai, pirmieji prieš porą metų pradėjo kelti problemą, kad valstybiniuose miškuose negali nupirkti medienos, nes eksportuotojai ir perpirkėjai, pasinaudodami nesąžininga konkurencija, už menkutį virškainį, kuris siekia vos kelis eurus, taip sukėlę kainas, kad nebeapsimoka jos perdirbti. Elementaru, kad kuo stambesnis rinkos žaidėjas, tuo brangiau jis gali mokėti už žaliavą, neiškreiptos rinkos medienos kaina labiau reikalinga nedidelėms įmonėms, kurių pelnai nėra dideli (vos 3-5 proc.) ir jos iš tikrųjų negali konkuruoti su perpardavinėtojais. Tačiau jų balso ne tik niekas negirdi, bet net ir nesiklauso, o bandymai kažką pakeisti nurašomi ant „stambiųjų interesų“.
Visi žino su kokiais sunkumais susidurė pieno gamintojai po Rusijos embargo įvedimo. Iš karto pulta rūpintis pagalba jiems, štai vien iš nacionalinio biudžeto išmokėta 30 mln. eurų kompensacijų už patirtą žalą pieno sektoriuje, o kodėl niekam nerūpi medienos perdirbėjai? Dėl susidariusios politinės situacijos ir prekybinių sankcijų neigiamą poveikį patyrė medienos sektorius: stringa medienos gaminių eksportas, padidėjo logistikos kaštai, apsunko ir ilgalaikių medienos pirkimo įsipareigojimų vykdymas. Tačiau perdirbėjams taikomi įstatymai, kurie reikalauja pirkti pagal iš anksto sudarytas sutartis, o nenupirkus turės mokėti 10 procentų netesybų baudas. Tokių sąlygų juk neturi žemdirbiai, kuriems už žaliavą mokama iš karto tokia kaina, kokią diktuoja rinka.
Šiandien veikianti nelanksti valstybiniuose miškuose pagamintos žaliavinės medienos vykdomų aukcionų sistema, neleidžiančios greitai sureguoti į rinkos pokyčius ir nustatyti realias rinkos kainas. Smulkieji medienos perdirbėjai šiomis dienomis kalba, kad „Kainos valstybinėse urėdijose dabar taip sukeltos, kad finansiškai mums labiau apsimoka mokėti netesybų baudą – 10 procentų nuo sutarties, nei pirkti sutartomis kainomis. Praradimai būtų 60 procentų mažesni. Privačių miškų savininkai reaguoja į rinką ir lanksčiai prisitaiko medieną už realią rinkos kainą, o Valstybinių miškų medienos pardavimų aukcionų sistema nėra tokia lanksti.“
Apie kitus „baubus“
Pastaruoju metu visuomenei skleidžiamas didysis „baubas“ tai, kad vietos medienos perdirbėjai, neva norėdami pirmenybės tvarka apsirūpinti žaliava, pažeidžia Konkurencijos įstatymą ir kitų Europos Sąjungos valstybių verslininkų teises pirkti medieną pas mus. Deja, šiais vėzdais mojuojantys pareigūnai ir kai kurie Seimo nariai nors ir žino, tačiau nenori pripažinti akivaizdžios tiesos, kad Lietuvos medienos perdirbėjai nėra konkurencingi pirkti medieną Latvijoje ar Lenkijoje, nes ten įvairiomis priemonėmis rūpinamasi, kad vietos pramonė turėtų žaliavų ir kurtų pridėtinę verte tose šalyse, kuriose dirba. Taip susidarė situacija, kai jie gali pas mus pirkti žaliavinę medieną, o mes – ne.
Prie medienos perdirbėjų „ryklių“ blogų darbų – „baubų“ bandoma priklijuoti ir Valstybinių miškų urėdijų reformą, į kurią iš tikrųjų visiškai nesikišame. Pasitikime Generaliniu miškų urėdu Rimantu Prūsaičiu, Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktoriumi Valdu Vaičiūnu, Aplinkos ministru Kęstučiu Trečioku ir Premjeru Algirdu Butkevičiumi, jų profesionalumu bei kompetencija. Tai jų reikalas nuspręsti, kaip turi atrodyti miškus tvarkanti sistema. Mums, perdirbėjams, visiškai tas pat, kiek Lietuvoje bus urėdijų, svarbu, kad valstybiniai miškai būtų prižiūrimi profesionaliai, o prekyba mediena vyktų sąžiningai, viešai ir skaidriai, ir tikrai neketiname kištis į valstybės turto – miškų valdymą. Tegul tai sprendžia profesionalai.
Galime teigti, kad su miškininkais dažniausiai vyksta tikrai konstruktyvus bendradarbiavimas, tačiau įstatymai, kuriais jie vadovaujasi – nėra tobuli, todėl jie gali ir turi būti nuolatos tobulinami. Štai miškininkai turi siekti pelno ir rūpintis kuo brangiau parduoti medieną. Todėl parduoda bet kam, nesigilindami, kuo ta įmonė užsiima – ką nors gamina, ar tik krauna rąstus į laivus ir plukdo į tas valstybes, kuriose jiems mokama kiek brangiau. Tačiau vargu ar miškininkų gaunamas pelnas prilygsta tai sumai, kurią praranda Lietuvos valstybė dėl išvežtos neapdirbtos medienos, prarasdama vidaus produkto sukuriamą vertę, darbo vietas, mokesčius ir t.t.
Koks šių minčių tikslas – nenorime, kad tokiais nepagrįstais teiginiais būtų klaidinama mūsų visuomenė ir aukščiausi valstybės vadovai. Paskambinkite į bet kurią nedidelę lentpjūvę ir paklauskite, kas juos skriaudžia labiau – medienos perdirbimo „rykliai“, netobuli įstatymai ar eksportuotojai, išvežantys iš valstybės gražiausią medieną, kuri gali virsti baldais ar statybinėmis medžiagomis.
Medienos „rykliai“ gal ir yra, bet tikrai ne medienos perdirbėjų tarpe, manome, kad laikas atskleis ir jų pavardes…
Raimundas Beinortas, Asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius Juozupas Zimnickas, Medienos perdirbėjų asociacijos direktorius Arvydas Urbis, Vakarų Lietuvos medienos perdirbėjų ir eksportuotojų asociacijos vadovas
