Broliai Bialobžeskiai – aktorius Andrius ir kompozitorius Martynas pristato naują programą, sudarytą iš dainų, skambėjusių ir vis dar tebeskambančių teatro spektakliuose.
Tai – muzika iš režisierių Igno Jonyno, Cezario Graužinio, Gintaro Makarevičiaus pastatymų, taip pat keletas Andriaus ir Martyno opusų, dalis kurių buvo pristatyti plačiajai publikai tik šių metų rugpjūtį, Nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose metu. Prie naujosios programos prisidėjo ir profesionalūs muzikantai: Jonas Krivickas (gitara) ir Dominykas Vyšniauskas (trimitas).
Paklausėme Andriaus ir Martyno apie naują kūrybinį etapą, muziką ir bendrus išgyvenimus.
Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje pristatysite naują programą „Tarsi nuspaudus „Play””. Kas gi skambės „nuspaudus „Play””?
- Bialobžeskis: Kai nuspausime „Play”, skambės dainos iš mūsų begalinių aruodų. Taip pat skambės ir poezija.
- Bialobžeskis: Kaip dažniausiai būna nuspaudus „Play”, skambės muzika. Kelios dainos iš Cezario Graužinio bei Igno Jonyno režisuotų spektaklių, kelios dainos, sukurtos tiesiog sau ir pagaliau, galbūt, atrasiančios klausytoją. Taip pat bus galima išgirsti Andriaus skaitomus poezijos intarpus. Dera pabrėžti, kad muzikos stilius gana neapibrėžtas ir platus – nuo dainų, kuriose tik balsas ir gitara iki techno ritmų kompozicijų.
Ar tai pirmasis jūsų bendras darbas? Ko jis daugiau teikia – džiaugsmo, iššūkių, atradimų…?
M.B.: Galbūt galima atsakyti taip – tai pirmas darbas, mums būnant scenoje kartu. Buvo keletas spektaklių, kuriuose Andrius vaidino, o aš jiems rašiau muziką. Buvo poezijos projektai, kurių metu skambėdavo mano muzika, Andriui skaitant Mačernį, Gedą, Martinaitį. Bet štai naujas etapas. Kol kas sunku pasakyti, ko jis daugiau teikia – norisi, kad jis kiek įsivažiuotų, pajustų kvėpavimą, tam tikrą laisvę.
A.B.: Tai nauja ir be galo įdomu.
Koks tas klausytojas, kuris ateis „nuspausti „Play””?
A.B.: Manau, klausytojas ateis pozityvus ir išmanantis.
M.B.: Tikrai neįsivaizduoju. Norėtųsi klausytojo, kuris klausytųsi. Tai ne visai paprastas koncertas, nors nesakau, kad jis kažkuo unikalus, tiesiog kiek kitoks. Galbūt klausytojas pradės formuotis tik po keleto renginių.
Kokios muzikos patys klausotės?
A.B.: Aš klausausi įvairiausios muzikos. Kaip sakė K.Vonegutas „Negalima mėtytis šventais dalykais . O šventi dalykai yra Romeo ir Džiuljeta bei visa muzika”.
M.B.: Mano gyvenime tiek daug muzikos, kad kartais iš viso nieko nenoriu klausytis… Šiaip spektras labai platus – tai ir barokas, klasika, impresionizmas, ir šiuolaikinė akademinė muzika, ir įvairiausios pop muzikos kryptys, ir elektroniniai eksperimentai.
Koks jūsų ryškiausias bendras išgyvenimas?
A.B.: Mano brolis ir yra ryškiausias išgyvenimas! Būti kartu, o, juolab, scenoje, yra laimė. Dar Martynas yra išprievartautas „Pink Floyd’ų”. Kai jis labai sirgo, aš leidau jam Pinkus iš magnetofono, kurį mama atsivežė iš Amerikos.
M.B.: Daug tų išgyvenimų visokių buvo, bet dabar iškilo atmintyje momentas, kai 1992 metais Lietuvos olimpinė krepšinio rinktinė pirmą kartą laimėjo bronzos medalius. Tai buvo rungtynės prieš NVS rinktinę. Po pergalės mes su broliu pakabinom trispalvę prie tėvų namo. Tai buvo tikrai kažkas tokio.
Muzikos ir poezijos žaismė „Tarsi nuspaudus „Play””:
Lapkričio 26 d. 19:00 val. Teatro klube, Kaune
Gruodžio 10 d. 18:00 val. Panevėžio muzikiniame teatre
Gruodžio 17 d. 19:00 val. Vilniaus planetariume
________________________________________________________________________________
Naująją programą papildys šiuolaikinio lietuvių poeto Rimvydo Stankevičiaus eilės, kurias meistriškai atrakins pats A. Bialobžeskis. Aktorius įsitikinęs, kad „poezija aktorystei – geras urvas. Esi laisvas surasti ten emocijas, kurios tau reikalingos, ir asociatyviai sukurti siužetą. Ir žmonės gerai klauso poeziją“. Be vis dažnesnių kvietimų į poezijos vakarus, darbą teatre, kine ir televizijoje derinantis kūrėjas nėra nutolęs nuo muzikos: vaikystėje dainavo chore „Ąžuoliukas“, lankė muzikos mokyklą, teatro mylėtojai dainuojantį jį yra girdėję kai kuriuose spektakliuose, miuzikle. Tačiau bendras kūrybinis darbas su jaunesniuoju broliu Martynu yra pirmasis, viešai pristatantis abiejų kūrybą.
Plačiai šeimoje pasibarsčiusi kūrybinė ugnelė palietė ir Martyną. Dar studijuodamas M. Bialobžeskis pradėjo jungti akademinę ir populiariąją muziką (nuo 1997 m. kaip muzikos ir tekstų autorius bendradarbiauja su įvairiomis Lietuvos grupėmis: lietuviškojo techno pionieriais „Exem”, taip pat „Sel”, „Happyendless” ir kt.). Būdamas 17 metų, debiutavo kaip teatro kompozitorius, nuo to laiko nuolat dirba su įvairiais Lietuvos teatro režisieriais. Šiuo metu M. Bialobžeskio kūrybą maitina keturi pagrindiniai šaltiniai: akademinė, teatro, klubinė muzika bei specifinio garso paieškos, iš kurių autorius nė vienai pirmenybės neteikia. Šios skirtingos sritys dažnai veikia viena kitą, trindamos aiškias stiliaus bei žanro ribas. Kompozitorius aktyviai dirba elektroninės bei elektroakustinės muzikos srityse, yra kolektyvo „Diissc Orchestra” narys.
