Geriausia Anykščių rajono melžėja – Daiva Siniakovienė, dirbanti žemės ūkio bendrovėje „Elma“. Tai paaiškėjo per penktadienį surengtas Anykščių krašto melžėjų varžytuves.
Tradiciniame Žemės ūkio ministerijos ir kitų institucijų rengiamame konkurse „Geriausias melžėjas 2015“ dėl šalyje geriausio melžėjo titulo šiemet jau varžėsi Pagėgių, Ukmergės, Ignalinos, Jurbarko, Pakruojo ir Radviliškio rajonų melžėjai. O metų pabaigoje, suvedus visų rajoninių konkursų rezultatus, bus išrinkti ir pagerbti bei apdovanoti visos šalies geriausi melžėjai.
Varžėsi keturiese
„Šių varžytuvių tikslas – kelti profesinį melžėjų meistriškumą, ugdyti profesionalią melžėjų pamainą. Tokiuose konkursuose melžėjos įgyja daugiau patyrimo gaminti aukščiausios kokybės pieną, sužino naujausią informaciją apie pažangiausias technologijas ir įrenginius, darbo metodus, nuo to gerėja jų darbo kokybė, didėja darbo našumas“, – sako varžytuvių vertinimo komisijos pirmininkas doc. dr. Saulius Tušas – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvūnų auginimo technologijų instituto docentas, Josifo Taco melžimo technologijų centro vadovas.
Dėl geriausiosios vardo ketino varžytis septynios Anykščių rajono melžėjos, tačiau užklupus ligoms į konkursą atvyko tik keturios – Daiva Siniakovienė, Renata Vaičiūnienė ir Regina Kavaliauskienė iš žemės ūkio bendrovės „Elma“ bei ūkininkė Jolanta Skačkauskienė.
Demonstravo žinias ir plovė melžtuvus
Konkursas susidėjo iš teorinės bei praktinės dalies ir vyko dviejose vietose – Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Anykščių biure ir Laimos Žiukienės ūkyje Milaikiškių kaime.
Biure, atsakydamos į testo klausimus, melžėjos parodė teorinių žinių iš savo profesijos išmanymą. Pasak S. Tušo, konkursantės labiausiai klupo ties šiais klausimais: kuriame melžimo etape labiausiai traumuojamas karvės tešmuo, kaip masažuojamas apsiveršiavusios karvės pabrinkęs tešmuo.
Tada vertintas konkursančių sanitarinis pasiruošimas. Melžėjos demonstravo gebėjimą išplauti melžimo aparatą prieš darbą ir po jo. Vertintas vandens ir dezinfekcinių priemonių panaudotas kiekis, melžtuvo išplovimo kokybė ir privaloma prietaiso plovimo eiga. Komisijos pirmininko žodžiais, kai kurios melžėjos plaudamos „pagailėjo“ vandens, klydo pasirinkdamos melžtuvo plovimo eigą.
Pagal griežtus kriterijus buvo vertinama ir melžėjų apranga. Pirmiausia ji turėjo būti švari, ne juodos spalvos, tinkamo dydžio, be pašalinių daiktų kišenėse. Konkursantės vilkėjo specialius melžimo drabužius, jų plaukus slėpė tvarkingos kepuraitės, skarelė, avėjo švarius botus.
Konkurse vertinta ir bendra išvaizda – melžėjos aprangos suderinamumas. Konkurso dalyvės komisijai rodė, kaip plauna rankas iki alkūnių, naudodamos šepetėlį ir antiseptines priemones, paskui jas gerai nusisausina vienkartiniu rankšluosčiu.
Ašaras nudžiovino pergalės džiaugsmas
Toliau varžytuvės persikėlė į L. Žiukienės ūkio ganyklą Milaikiškių kaime. Čia atsiskleidė melžėjų profesinis meistriškumas ne tik pamelžti karvę.
Konkurso dalyvės melžė po dvi karves. Visų atliekamų darbų laikas nuo pradžios iki pabaigos buvo fiksuojamas. Karvių grupės melžimo trukmė buvo skaičiuojama nuo pirmos karvės tešmens paruošimo melžti pradžios iki paskutinės išmelžimo, pieno išpylimo ir melžtuvo paruošimo pernešti.
Iš paskutiniųjų pieno čiurkšlių melžėjos ekspresmetodu nustatinėjo, ar galvijas neserga slaptuoju mastitu. Baigus melžti buvo paimti pieno pavyzdžiai pieno švarumui įvertinti. Balų skaičius už pieno švarumą nustatytas specialiu prietaisu pagal švarumo grupes.
Pasak komisijos narių, visos konkursantės puikiai žinojo, kaip nustatyti somatinių ląstelių buvimą ar nebuvimą piene. Galutiniams konkurso rezultatams didžiausios įtakos turėjo pamelžto pieno švarumas. Maksimalus aštuonių balų skaičius buvo skirtas vienai dalyvei.
Karvės konkursantėms buvo parinktos atsitiktine tvarka. Dauguma jų buvo ramios, davėsi paruošiamos ir melžiamos. Nepasisekė tik D. Siniakovienei – viena jai tekusi karvė nuolat spardėsi, moterį privesdama net iki ašarų. Tačiau patyrusiai melžėjai tai nesutrukdė tapti varžytuvių laureate, o pergalės džiaugsmas ašaras ant jos veido nudžiovino.
Kitos prizinės vietos atiteko taip pat bendrovės „Elma“ melžėjoms: antra – R. Vaičiūnienei, trečia – R. Kavaliauskienei.
Tačiau, kaip sakė S. Tušas, jau patį dalyvavimą šiose varžytuvėse galima laikyti laimėjimu, nes į jį buvo atrinktos tik labai geros melžėjos. Todėl po konkurso prizais apdovanotos ne tik laureatė ir prizininkės, vertingų dovanų gavo visos konkurso dalyvės.
Melžėjos atlyginimas leidžia oriai gyventi
47 metų D. Siniakovienė turi jau apie 20 metų melžėjos darbo patirties, 10 metų ji triūsia bendrovėje „Elma“ – nuo pat šios įsikūrimo pradžios. Per vieną pamainą jai tenka pamelžti 150 karvių, todėl moteris puikiai žino, jog piendavės, kaip ir žmonės, yra skirtingų charakterių, juos reikia perprasti ir tenka prie jų prisitaikyti.
Paklausta, kodėl pasirinko tokią sunkią profesiją, Daiva neslepia kaime gyvendama neturėjusi didelio pasirinkimo.
„Vaikai buvo maži, teko vienai juos auginti, o bendrovė – prie pat namų. Kaip pradėjau ten dirbti, taip ir likau. Ir nieko nekeičiu iki šiol. Mieste nėra didelės darbų pasiūlos, be to, ir atlyginimai mieste mažesni. O čia, kad ir sunku dirbti (o kur dabar lengva?), atlyginimai tenkina, jais tikrai nesiskundžiame“, – „ŪP“ sakė moteris, viena išauginusi du vaikus.
Dabar, kai vaikai jau suaugę ir išėję savarankiško gyvenimo keliu, moteris uždirbamus pinigus gali leisti sau ir savo senam namui atnaujinti.
Daiva SKIRKEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė
Autorės nuotraukos
