Tarpukariu sostine tapęs Kaunas dažnai buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi: gyvenimo būdu, architektūra, interjero ir aprangos madomis jis sparčiai vijosi Vakarų Europą, kartu puoselėjo tautiškumą ir savitumą. Neatsitiktinai vis dažniau žvelgiame į tas dienas, žavimės to meto dvasia.
Viešnagė jaukiuose tarpukario namuose
Kaip ir kuo gyveno žmonės, išsamiai gali papasakoti jų namai. Apsilankę Kauno įgulos karininkų ramovėje atidarytoje parodoje „Art deco Kaune 1910–1940. Namų jaukumas“ pajusite tarpukario sostinės dvasią ir susipažinsite su unikalia lietuviško art deco stiliaus baldų kolekcija.
„Ryškiausias Lietuvoje, ypač Kauno interjeruose, yra Paryžiuje atsiradęs ir susiformavęs art deco stilius. Nenuostabu: Kaunas tuo metu buvo laikinoji sostinė. Čia gyveno iškiliausi žmonės – politikai, verslininkai, mokslininkai, meno pasaulio atstovai, pasiturinti inteligentija, jie stengėsi sugerti viską, kas buvo pažangaus ir madinga pasaulyje“, –
pasakoja parodos sumanytojas, skulptorius, baldų kolekcininkas Dainius Lanauskas.
Art deco stilius – lakoniškas, paprastas, kartu labai modernus ir dekoratyvus. Funkcionalumo, praktiškumo nedaug, jis labiau tiko parodyti prabangą ir atkreipti dėmesį į save. Veikiamas paryžietiško art deco atsirado lietuviškas šio stiliaus variantas: santūresnis, ne toks dekoratyvus, papildytas tautiniais elementais. Kolekcininko nuomone, tai ir yra pagrindinė jo vertė.
„Dabar žmonės daug praktiškesni, kai kas močiutės ar tėvų turtą laiko tiesiog seniena, todėl dažnai art deco stiliaus daiktų, baldų nuolaužų mėtosi prie šiukšlių konteinerių. Mano tikslas – parodyti šių daiktų grožį, priminti kauniečiams, kokių vertybių dar dažnas turi savo namuose“, – sako parodos sumanytojas.
Neatsitiktinai ekspozicijai pasirinkta Kauno įgulos karininkų ramovė – šiame viename įspūdingiausių tarpukario pastatų vis dar galima įkvėpti art deco kvapo. Kaip tik todėl jaukioje salėje eksponuojami daiktai – darbo kabineto, svetainės, valgomojo baldai, šviestuvai, indai ir interjero detalės – atrodo tarsi sugrįžę į namus.
Parodos eksponatai ne atsitiktiniai – trys didžiausi Lietuvos baldų kolekcininkai atrinko vertingiausius daiktus iš savo kolekcijų. Eksponatų vertė – nuo 300 iki 5500 eurų, svetainės komplektą, kurį tapytojo, grafiko, scenografo Adomo Galdiko užsakymu sukūrė žymus baldų kūrėjas Jonas Prapuolenis, apskritai sunku įvertinti – Lietuvos meno istorijos vertintojams jis turėtų būti neįkainojamas. D. Lanauskas rodo į dailiai išlenktą elegantiškos formos kėdę – ji taip pat išskirtinė: dokumentai patvirtina, kad 1937 metais Paryžiuje surengtoje Taikomojo meno parodoje kėdė pelnė aukso medalį.
Žavu, kad eksponuojami baldai ir įvairiausi daiktai: vazos, indai, skulptūrėlės, siuvinėtos pagalvės ir net 1920–1940 metų originalūs kilimai iš Persijos, Azerbaidžano (juos paskolino kilimų kolekcininkė Laura Bohne), išdėlioti taip, tarsi būtų kieno nors namuose.
„Rengdamas šią parodą nu-sprendžiau laikytis principo – geriau mažiau eksponatų, bet vertingesnių. Matote įspūdingiausius tarpukario Kauno autorių darbus“, – teigia parodos sumanytojas.
Art deco aistra kolekcininkas užsikrėtė gana neseniai – vos prieš penkerius metus.
„Liga akivaizdžiai progresuoja, o svarbiausia, kad nieko prognozuoti negaliu – nežinau, kada ir kur ji gali pasireikšti, – juokiasi pats iš savęs D. Lanauskas, penktos kartos kaunietis, dėl savo pomėgio Vilnių iškeitęs į Kauną, įsigijęs butą tarpukario metais Kauno vyriausiojo architekto Stasio Kudoko projektuotame ir statytame name. Dainius rodo į vieną parodos eksponatų: mėlynais ir geltonais geometriniais raštais ranka ištapytą plokščią šviestuvą – jo nepastebėti negali. –
Visi mano „negalavimai“ prasidėjo nuo jo. Prieš penkerius metus šį šviestuvą pamačiau draugo namuose, kurie priklausė Žaliakalnyje gyvenusiai jo močiutei, – akių negalėjau atplėšti. Draugas sutiko šviestuvą parduoti su sąlyga, kad kartu nupirksiu ir miegamojo baldus. Sutikau.“
Tvirti mediniai miegamojo baldai dabar stovi jo namuose, tiesa, juos reikėjo restauruoti, sutvarkyti, nes lova naujam savininkui buvo per trumpa. D. Lanausko namuose yra ir daugiau tarpukario interjero akcentų, tačiau norint parodyti tikrą art deco stiliaus baldų grožį ir vertę reikia erdvės, sprausti jų ankštame bute nėra prasmės.
„Lakoniškų ir modernių formų tarpukario baldai labai dera šiuolaikiniame, ypač minimalistiniame interjere. Jais galima apstatyti visą erdvę, bet gražu naudoti ir kaip akcentą, svarbiausia – jiems reikia leisti kvėpuoti“, – teigia D. Lanauskas.
Reveransas praėjusiam šimtmečiui
Kelionę po visą praėjusio šimtmečio mados pasaulį surengė grožio salonas „RandA“: idealiai atkurti kiekvieno dešimtmečio stilingos moters įvaizdžiai pristatyti dešimties modelių kolekcijoje „Praėjusio šimtmečio nostalgija“.
„Dažnai dalyvaujame įvairiuose renginiuose ir parodose, tačiau kurti vien šukuosenas neįdomu – nei kirpėjos, nei vizažistės negali atsiskleisti kaip meniškos asmenybės. Kaip tik todėl sumanėme jungti šukuosenas, makiažą, drabužius – parodyti visumą, o temą pasufleravo mūsų kasdienybė: kai jausdami beprotišką gyvenimo tempą stabtelime, susižavėję žvelgiame į praeitį – randame joje įkvėpimą, paskatinimą, naujų idėjų“, – sako grožio salono „RandA“ savininkė, meistrė kirpėja Ramunė Motekūnienė, kartu su kolektyvu surengusi šventę visuomenei ir savo klientėms. Beje, net kelios iš jų tą vakarą tapo modeliais.
Pasak Ramunės, mintį apie kolekciją – kelionę į praeitį – džiugiai palaikė visos salono darbuotojos: pasiskirsčiusios laikotarpius moterys ne vieną dieną gilinosi į mados ir kostiumo istoriją, domėjosi šukuosenų, veido gražinimo ypatumais.
„Kaip gyvenime, taip ir grožio, mados pasaulyje viskas vystosi aukštyn kylančia spirale: nemažai tam tikram laikotarpiui būdingų bruožų atradome šių dienų madoje – viskas atgimsta, tik kita forma, – sako R. Motekūnienė. – Klasikinis stilius visada buvo stipriausias ir populiariausias: anksčiau kasas pynė tvarkingai, dabar madinga išpešioti, anksčiau garbanos gulėjo viena šalia kitos, dabar jos lengvai pabirusios, tarsi išsileidusios, anksčiau bangelės puošė visą galvą, o dabar jos – tik detalė, senoje spalvų paletėje atsirado daug naujų atspalvių.“
Meistrė kirpėja pastebėjo, kad kurti griežtesnes šimtmečio pradžios šukuosenas sekėsi kur kas lengviau negu perteikti pašėlusį paskutinių XX a. dešimtmečių stilių.
Žengusios raudonu kilimu merginos prisipažino: viduje kunkuliavo jausmų jūra, širdis virpėjo. Ne juokas vaidinti antro, trečio ar ketvirto dešimtmečio damą – reikia mokėti dėvėti to laikotarpio drabužius. Visi dešimt kostiumų buvo parinkti iš jaunos ir perspektyvios dizainerės Olesios Les kurtų kolekcijų. Ji ypatingą reikšmę skiria apdaro konstrukcijai, formos lakoniškumui, o įkvėpimo ieško mados archyvuose.
„Labiausiai man patinka 3–5 dešimtmetis. Tada moterys buvo gražiausios: po karo vykusi kova dėl vyrų jas skatino domėtis mada, save prižiūrėti, visur buvo jaučiama begalinė estetika, moteriškumas skleidėsi ne vulgariai, atvirai nedemonstruojant krūtinės, nugaros, apnuogintų pečių, o gundant „skania“ forma, saikingomis ir elegantiškomis apdailos detalėmis“, – pasakoja O. Les.
Dizainerė mėgsta eksperimentuoti: šiuolaikinį stilių ji dažnai papildo praėjusių dešimtmečių detalėmis, kartais surizikuoja panaudoti militaristinių akcentų, pavyzdžiui, papuošia metalinėmis sagomis, pasirenka neįprastos faktūros ar spalvos audinius. Savo kūrybą Olesia apibūdina kaip eklektišką madą ir sako, kad dabar tokia labai populiari, nes gali būti plačiai pritaikoma. Eklektiška mada yra liberali, ji tinka beveik kiekvienam žmogui, pernelyg jo neįpareigoja. Kaip tik todėl nebuvo sunku parinkti apdarų, kurie tiktų kolekcijai „Praėjusio šimtmečio nostalgija“.
„Svarbu bendras vaizdas, išlaikytas stilius: drabužiai papildo šukuosenas, o jos – juos. Kiekvienas atskirai yra gražus, bet tik visuma garantuoja neišdildomą įspūdį“, – džiaugiasi O. Les.
Lietuviškas art deco stilius
Lietuviško art deco stiliaus pradininku ir ryškiausiu jo atstovu iki šiol laikomas dizaineris, interjero specialistas, baldininkas, papuošalų kūrėjas Jonas Prapuolenis. Jis studijavo Paryžiaus aukštojoje taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokyklos Interjero skyriuje. Jo mokytojas buvo garsus to meto prancūzų dailininkas interjerų kūrėjas Emile‘is-Jackues‘as Ruhlmannas. Neatsitiktinai J. Prapuoleniui kartu su grupe meistrų buvo patikėta sukurti Kauno karininkų ramovės svetainės gotikinės menės interjerą.
Parodoje sutiktas J. Prapuolenio sūnus, baldų restauratorius Bangutis Prapuolenis svarbiausiu lietuviško art deco stiliaus bruožu laiko Vakarų interjero mados tendencijų ir tautinio stiliaus jungtį.
„Netgi Kauno įgulos karininkų ramovės architektūros ir interjero negalima priskirti prie art deco stiliaus – tai moderniojo, tautinio meno ir art deco stilių mišinys“, – sako baldų restauratorius ir parodos „Art deco Kaune 1910–1940. Namų jaukumas“ lankytojams siūlo atkreipti dėmesį į iš pirmo žvilgsnio visai nežymias detales: išdrožinėtas saulutes, širdeles, gyvybės medį, baldų gobelenuose, pagalvių užvalkaluose atsikartojančius austų lietuviškų lovatiesių raštus – tai vis tautinio savitumo ženklai. Beje, baldams naudota lietuviška ąžuolo, uosio, skroblo, guobos, riešutmedžio mediena, subtili apdaila gintaru ir perlamutru. Vienetiniai baldai buvo kuriami pagal turtingų žmonių, pasiturinčios inteligentijos užsakymus, o paprastesni, pigesni – masinei gamybai. Charakteringa tarpukario interjero detalė, stovėjusi beveik kiekvienuose namuose, – etažerė.
Pasak B. Prapuolenio, žmonėms patinka art deco stiliaus baldai: juos restauruoti atgabena ir jauni, ir pagyvenę. „Pasitaiko įvairių baldų, kartais – ir tikrų tarpukario meno šedevrų. Savininkai dažnai net nenutuokia apie tikrąją jų vertę, o sužinoję labai nustemba. Gerai, kad neišmetė, bet sumanė sutvarkyti“, – šypteli baldų restauratorius.
Art deco: prabanga ir malonumas
Art deco (pranc. trumpinys iš art decoratif – dekoratyvusis menas) – XX a. 3–4 dešimtmečio meno kryptis.
Naujas architektūros, taikomosios dailės stilius pirmą kartą buvo pristatytas 1925 metais Paryžiuje. Jis labai greitai išpopuliarėjo, pradėtas taikyti ir reklamoje, pramonėje – formavo masinės gamybos ir kultūros epochą. Vos per kelis dešimtmečius art deco užkariavo visą senąją Europą, europiečių kolonijas Afrikoje, Amerikoje ir Tolimuosiuose Rytuose.
Art deco stiliaus interjeras eklektiškas, nenuspėjamas, svarbiausia – visuma, kurią sudaro stilingi baldai, audiniai, sienų apmušalai, stiklas, keramika, veidrodžiai.
Šis stilius – rafinuotos prabangos etalonas. Brangiai apmokami meistrai gamino baldus iš užjūrio atgabentos juodmedžio ir raudonmedžio medienos arba iš vietinės, dažniausiai – iš uosio, klevo ir vyšnios. Įsijautę dekoratoriai baldus inkrustavo vėžlio šarvais, dramblio kaulu, perlamutru, vietoj gobeleno naudojo ne tik natūralų šilką, bet ir ryklių, reptilijų odą, Afrikos plėšrūnų kailį, puošė auksu, sidabru ar bronza, skulptoriai dirbiniuose derino malachitą, agatą, dramblio kaulą. Būdinga interjero detalė – įvairios statulėlės. Tokius prabangius interjerus ir daiktus galėjo sau leisti tik labai turtingi, rafinuoto skonio žmonės.
Art deco stilių lengviausia atpažinti iš ryškių spalvų ir kontrastingų medžiagų, neįprastų formų, originalių paviršių derinių.
Baldai dažnai buvo puošiami geometriniais raštais, rombais, zigzagais, spinduliais, laužytomis strėlėmis, taip pat skarabėjų, gyvačių, piramidžių, kriauklių piešiniais. Pradėtas plačiai naudoti stiklas, aliuminis ir metalas.
Didžiulę įtaką art deco stiliui padarė japonų kultūra: interjere tapo madinga naudoti japoniškus puošybos elementus, geišų kimono siluetus, spalvingais augalų ir paukščių piešiniais dekoruotą tekstilę.
Daiktų grožis buvo svarbesnis už jų praktinę reikšmę. Dažnai baldas ar įspūdinga erdvinė forma neatitiko savo paskirties.
Eglė Leonovienė, „šeimininkės“ korespondentė
