Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 9 d. sprendimu atmetė bendrovės „Transrevis“ skundą ir pripažino teisėtu Valstybinės kalbos inspekcijos nurodymą, kuriuo įmonė įpareigota užtikrinti, kad Vilniuje dirbantys 19 keleivinių autobusų vairuotojų per nustatytą laiką išlaikytų pirmosios valstybinės kalbos mokėjimo kategorijos egzaminą.
Bendrovė teigė, kad toks reikalavimas yra perteklinis, nes vairuotojai esą nebendrauja su keleiviais ir nepildo dokumentų. Tačiau teismas su šiais argumentais nesutiko. Keleivių ir bagažo vežimo Vilniaus miesto savivaldybės viešuoju transportu taisyklėse nurodyta, kad keleivinio transporto vairuotojai privalo ne tik vairuoti transporto priemonę, bet ir informuoti keleivius, užtikrinti tvarką, bendrauti su kontrolieriais ar policijos pareigūnais bei reaguoti į įvairias situacijas. Taigi valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinas jų darbo funkcijoms vykdyti.
Teismas taip pat įvertino ir atsakovės gautus žodinius asmenų pranešimus apie tai, kad dėl vairuotojų kalbos nemokėjimo keleiviai patyrė nepatogumų ar net kilo pavojus jų saugumui. Byloje nurodyta, kad pasitaikė atvejų, kai vairuotojai nesugebėjo paaiškinti situacijos eismo įvykio ar gedimo metu, nepranešė keleiviams apie pasikeitimus maršrute ar net paliko transporto priemonę nieko nepaaiškinę. Teismo įsitikinimu, tokiose situacijose tinkama komunikacija yra būtina siekiant užtikrinti keleivių saugumą ir viešąją tvarką.
Sprendime pabrėžta, kad, pagal Valstybinės kalbos įstatymą, aptarnavimo srityje dirbantys asmenys privalo mokėti valstybinę kalbą, o autobusų vairuotojams taikoma žemiausia – pirmoji – kalbos mokėjimo kategorija. Teismas konstatavo, kad šis reikalavimas nėra nei perteklinis, nei neproporcingas, nes suteikiamas pakankamas laikas kalbos žinioms įgyti, o pats reikalavimas yra būtinas tinkamam paslaugų teikimui.
Be to, teismas akcentavo, kad valstybinės kalbos vartojimas yra viešojo intereso dalis. Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, leidžianti visiems vienodomis sąlygomis naudotis paslaugomis ir ginti savo teises. Taip pat pažymėta, kad asmens tautybė negali būti pagrindas netaikyti valstybinės kalbos reikalavimų.
