Šiandien, pirmadienį, 15:30 val. Lietuvos laiku, Beléme (Brazilija) plenariniu posėdžiu prasideda COP30 – tai Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencija (angl. Conference of the Parties), kurios metu šalys siekia susitarti dėl bendrų klimato veiksmų.
Konferencija tęsis iki lapkričio 21 d. Pirmąją dieną numatomi oficialūs šalių pareiškimai apie svarbiausius prioritetus, taip pat bus patvirtinta šių dviejų savaičių derybų darbotvarkė.
Konferencijos nuotaiką šiemet formuoja JT generalinio sekretoriaus įspėjimas, kad prarasti 1,5 laipsnių Celsijaus tikslą būtų „moralinė nesėkmė“, todėl spaudimas pasiekti apčiuopiamų susitarimų yra didelis. Regis, ta nesėkmė yra neišvengiama, nes atvirai kalbama apie 2,6 laipsnio.
Ir, kaip visada, viskas susiveda į pinigus. Baku konferencijoje, vykusioje prieš metus, susitarta dėl 300 milijardų dolerių metinių injekcijų Globalių pietų šalims siekiant spręsti klimato kaitos problemas.
Kartu sugalvota, kad sumą galima padidinti trilijonu ar net daugiau, jei priskaičiuotume „mobilizuojamas“ privataus sektoriaus lėšas. Todėl kalbama apie „1.3T“ – vieno ir trijų dešimtųjų trilijono dolerių metinį tikslą.
Vis dėlto, pinigai yra tiesiog abstrakčiausia resursų forma, o štai kaip ir kada tuos pinigus išleisti (resursus panaudoti) – politinis klausimas. Klimato politikos sėkmė priklauso ne tik nuo technologijų ar finansinių išteklių, bet ir nuo to, kas turi galią ir atsakomybę veikti – tai angliškai vadinama „agency“, veikimo galia.
„Deleguota“ atsakomybė
Šiandien galime stebėti paradoksą: valstybės deklaruoja ambiciją, tačiau veiksmų įgyvendinimą vis dažniau perkeliama privatiems rinkos dalyviams, o rezultatas – lėtas judėjimas pirmyn, nukeliant atsakomybę vieni nuo kitų. Prie stalo COP30 derasi vyriausybių atstovai, tačiau už jų nugarų šmėkščioja verslo interesai. Kalbama, kad vien iškastinio kuro lobistų konferencijoje bus 2500.
Valstybė turi aiškiausią veikimo galią – ji nustato taisykles, standartus, skatina ar riboja rinkos kryptis. Klimato kaitos mažinimas – visų tikriausias viešasis interesas, globaliu lygiu, nes tai susiję su bendra žmonijos gerove, infrastruktūros plėtra, socialiniu teisingumu ir ilgalaikiu saugumu. Tačiau kaip tas didysis tikslas realizuojamas? Taip, valstybės iškelia tikslus, bet tikisi, kad verslas juos įgyvendins: investuos į atsinaujinančią energetiką, elektromobilumą, ekonomikos „žiediškumą“. Tokia „deleguota“ atsakomybė leidžia politiniam lygmeniui teigti, kad kryptis pasirinkta, tačiau rizika ir kaštai perkeliami į rinką, kurios logika remiasi ne visuomenės interesu, o pelno siekiu.
Privatus sektorius veikia kita logika, ir tikrai ne visuomenės interesu. Verslas pasirengęs investuoti į žaliąją transformaciją, bet tik tada, kai yra aiškios ir stabilios taisyklės, kai valstybė sumažina riziką per subsidijas, mokesčių lengvatas ar garantijas, ir, be abejo, jei investicijos turės aiškų finansinį atsiperkamumą per protingą laikotarpį.
Verslui klimato veiksmai nėra moralės klausimas – tai skaičiavimo klausimas. Todėl jei valstybė nekuria tvarių paskatų, o rinka nėra nukreipta teisingu kainų signalų mechanizmu, verslas lieka laukti. Tai sukuria užburtą ratą: valstybė laukia, kol rinka suveiks, rinka laukia valstybės garantijų, laikas bėga, o emisijos toliau auga.
Klimato veiksmai įmanomi tik tada, kai veikimo galia – „agency“ – nebėra deleguojama, išsklaidoma ar stumiama į užribį, bet kai kiekvienas veikiantis lygmuo turi realias, o ne simbolines galimybes veikti. Dar vienas daugeliui įprastas palyginimas: valstybė užsako, „outsource“ būdu, kas turi būti padaryta dėl klimato, tačiau „tiekėjas“ – privatus sektorius – uždavinio imasi nenoriai, o kartais netgi sabotuoja.
Vartotojų galia – ribota
Vartotojų veikimo galia taip pat ribota. Nors gyventojai vis labiau supranta klimato kaitos pasekmes, jie, kaip ir privataus verslo įmonės, gyvena ekonominės realybės rėmuose.
Ekologiniai produktai dažnai brangesni, o antrinių žaliavų surinkimas bei perdirbimas dažnai nepajėgia konkuruoti su gamyba panaudojant naujas, iš Žemės išgautas pigesnes žaliavas. Vartotojams sakoma: „rinkitės ekologiškai“, bet galioja neekologiškai suformuotos rinkos taisyklės.
Rezultatas? Klimato nerimas, kaltė, kaitos kaina perkeliami ant žmonių pečių, tačiau ekonominės sąlygos nepritaikytos, kad vartotojas turėtų kokią nors galią keisti. Gamyba – verslo rankose, o jam būdingą logiką žinome.
Klimato krizės sprendimas reikalauja grįžimo prie valstybės lyderystės. Valstybė turi ne tik deklaruoti tikslus, bet nustatyti privalomus standartus ir taisykles, o ne vien savanoriškus įsipareigojimus. Kartu reikia kurti ilgalaikes finansines paskatas, kurios daro žalius sprendimus konkurencingus. Na, ir vartotojų skatinimo politikoje būtina užtikrinti, kad vartotojui ekologiškesnis pasirinkimas būtų lengviausias ir pigiausias pasirinkimas.
Vietiniai gyventojai liko už borto
Įdomu, kad globali neteisybė pasireiškia net ir smulkiuose konferencijos dalykuose. 1,4 milijono gyventojų miestas, esantis Pará upės žiotyse, nebuvo pasirengęs pasitikti apie 50 000 konferencijos svečių. Buvo paskubomis renčiami greitos statybos daugiabučiai, tačiau net juose pasiūlymai apsistoti konferencijos laikotarpiui būdavo įkainojami dešimtimis tūkstančių dolerių.
Pasakojama, kad nesąžiningi nuomotojai, norėdami pasipelnyti, konferencijos datai artėjant tiesiog išvijo dalį vietinių nuomininkų, kad galėtų svečiams iš viso pasaulio pasiūlyti dviem savaitėm butus už pasakišką kainą. Tiesiog dar vienas mažas priminimas, kaip grandioziniai klimato konferencijos planai ir pažadai sudūžta atsitrenkę į rinkos ekonomikos logiką.
