Mokytojas be kūrybos yra robotas, sako visaginietė Visagino „Atgimimo“ gimnazijos biologijos mokytoja Jelena Murina. Nesyk svarsčiusi palikti mokyklą, ji to taip ir nepadarė. Kodėl? „Mokytojo darbas – tai stresas, bet tai ir mokinių dėkingumas, meilė“, – paaiškino.
J. Murina augo Latvijoje, netoli Rėzeknės, o Visagine ji – tris dešimtmečius. Persikraustyti Jelena nutarė baigusi biologijos studijas Latvijoje, kai sulaukė pagal tuometinę tvarką paskyrimo į mokyklą, kuriai reikėjo… darbų, o ne biologijos mokytojo.
Aktualiosnaujienos
J. Murina Lietuvoje netruko prigyti. Tačiau sutinka: Visaginas buvo uždarokas miestas. „Tą izoliaciją jautė tie, kurie nesistengė pažinti Lietuvos, tiesiog patogu rusakalbėje aplinkoje, nieko nesupranta lietuviškai ir nesistengia suprasti. Taip, jie buvo izoliacijoje. Aš negaliu pasakyti, kad aš buvau izoliacijoje. Žinoma, lietuvių kalbą perpratau ne iškart, juolab mano galvoje tvirtai buvo įsitaisiusi latvių kalba. O norint kalbėti reikia praktikos“, – pripažino pedagogė.
„Mokytojo darbas – stresas, bet tai ir vaikų dėkingumas, meilė. Kai jie stovi po mano langais ir rėkia, kad mane sveikina švenčių proga, net kai sergu, tuomet suprantu, kad esu jiems reikalinga“, – šypsojosi ji. Jaudinantys momentai ir tie, kai buvę mokiniai atveda į mokyklą jau savo vaikus.
J. Murina, be pedagogikos aistros, turi ir dar vieną. Tai fotografija. „Tai aistra, tai mano meilė, tai iš sielos. Tai yra tai, per ką galiu parodyti tą dalį savęs, kurios negaliu parodyti viešai didelei daliai pasaulio, kad ji nesutryptų to, kas likę mano viduje. Į sielą ne kartą yra pridergę“, – ką jai reiškia fotografija, paaiškino Jelena.
