Lietuvoje persekiojimą patiria kas šeštas asmuo, o kas ketvirtas pažįsta tai patyrusių žmonių, rodo šalies gyventojų nuomonės apklausa. Ir nors persekiojimas Lietuvoje kriminalizuotas nuo 2021 m. rudens, jo padarinius įrodyti tebėra sudėtinga: per 13 mėnesių nuo naujosios teisės normos įsigaliojimo iš 45 užregistruotų bylų net 26-ios – nutrauktos, kaip nebuvus veikos. Tad ko gi trūksta, kad Lietuvoje apsaugotume persekiojamą žmogų?
Dvejus metus mokslininkų komanda vykdė tyrimą ir po didinamuoju stiklu nagrinėjo persekiojimo reiškinį Lietuvoje – sistemingą nusikalstamą veiką prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią, turinčią neigiamą poveikį socialiniam gyvenimui, emocinei būklei, pažeidžiančią privatumą, suvaržančią veiksmų laisvę, keliančią nuolatinę įtampą, kenkiančią profesiniam gyvenimui, socialiniams ryšiams, kartais priverčiančią keisti gyvenimo, darbo ar mokymosi vietą, draugų ratą ir t. t.
„Žmonės, patiriantys persekiojimą, labai skiriasi galimybėmis, ką su ta patirtimi daryti. Labai svarbu, kiek valstybė gali apsaugoti persekiojamą žmogų, – sako mokslinio tyrimo vadovė prof. dr. Ilona Laurinaitytė, Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) Teisės instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Vilniaus universiteto Psichologijos instituto profesorė. – Persekiojimo kriminalizavimas yra reikšmingas žingsnis stiprinant visuomenės suvokimą, kad tai neigiamas, netoleruotinas reiškinys, o persekiotojas už savo elgesį privalo atsakyti. Tegalime viltis, kad ateityje nuo persekiojimo nukentėjusiems asmenims galėsime padėti efektyviau, nes šiuo metu naujasis reguliavimas dar styguojamas ir tik formuojasi nauja teismų praktika.“
Dėl neigiamo poveikio žmogaus psichikos sveikatai, persekiojimas vadinamas psichologiniu smurtu: persekiojamasis išgyvena nerimą, baimę, bejėgiškumo, nesaugumo ar kaltės jausmus, stresą, atsiranda fizinės sveikatos problemų (nemiga, galvos skausmai ir pan.). Neretai persekiojimas, ypač artimoje aplinkoje, gali peraugti ir į fizinius smurtinius veiksmus.
Mokslinio tyrimo rezultatų pristatymo renginyje LR Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pabrėžė, kad tokių įvertinimų, kokį atliko LSMC Teisės instituto mokslininkai, kai analizuojama, kaip teisės aktai veikia praktikoje, labai trūksta Lietuvoje.
Ką atskleidė persekiojimo reiškinio tyrimai
Persekiojimą Lietuvoje nagrinėję mokslininkai atliko didžiulį darbą: organizavo reprezentatyvią (virš 1,5 tūkstančio asmenų) visuomenės nuomonės apklausą, išnagrinėjo šimtą 2016–2020 m. laikotarpio persekiojimo bylų, apklausė daugiau nei 200 teisėsaugos institucijų atstovų, dirbančių su persekiojimu, organizavo diskusiją su pagalbos teikėjais bei politikos formuotojais.
Pastangos suprasti su persekiojimu susijusią situaciją Lietuvoje atskleidė, jog šį reiškinį patiriantys asmenys dažniausiai linkę problemą spręsti savarankiškai: 61 proc. jų niekur nesikreipė, policijai pranešė 14 proc., kitoms institucijoms – 6 proc. respondentų (gyventojų apklausa, 2021 m.).
Bylų analizės metu pastebėta, kad absoliuti dauguma (90 proc.) persekiotojų – vyrai, o 67 proc. visų atvejų persekiojimas vyko tarp buvusių ar esamų partnerių. Persekiojusiems asmenims dažniausiai buvo taikomos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir suėmimas.
Lietuvos teismų praktikoje persekiojimo bylų nutartyse nagrinėjami tokie persekiojimo veiksniai: bauginimo realumas, veiksmų ir netiesioginių grasinimų sistemiškumas, terorizavimas, lankymasis vietose, kur tikimasi sutikti auką, sekiojimas iš paskos, įsiveržimas į gyvenamąją erdvę, nuosavybės gadinimas, siekis pakenkti reputacijai, stebėjimas GPS priemonėmis, vaizdo ar garso perdavimo įrenginiais ir t. t.
Prie didelės persekiojimo elgesio įvairovės stipriai prisideda skaitmeninių technologijų naudojimas: socialiniai tinklai, išmaniosios programėlės persekiotojams suteikia daugiau galimybių stebėti auką, susisiekti su ja ar jos artimaisiais, kenkti jos reputacijai ar pan.
Požiūris turi keistis ir teismų praktikoje, ir visuomenėje
LSMC Teisės instituto mokslininkai atkreipia dėmesį, jog ankstesnio laikotarpio bylų nutartyse persekiojimo požymių turintį elgesį teismų praktikoje kai kuriais atvejais linkstama vertinti kaip tiesiog susipykusių asmenų santykių aiškinimąsi, šeimyninių konfliktų sprendimą arba kaip nevykusius pokštus, kas esą neturėtų būti sprendžiama baudžiamosios teisės priemonėmis.
Tačiau vėlesnė praktika, jau po naujosios normos, formuojama kitaip, teigiant, kad toks elgesys negali būti traktuojamas kaip žmonių nesutarimai ir turėtų būti vertinamas kaip psichinė prievarta, pasižyminti pavojingumu. Taigi, persekiojimą palaipsniui imama traktuoti kaip rimtą žalą aukai sukeliantį elgesį, vis labiau pripažįstama, kad tai specifinė smurto forma.
Nagrinėdami persekiojimo reiškinį Lietuvoje tyrėjai apklausė ir daugiau nei 200 teisėsaugos institucijų darbuotojų (policijos, probacijos tarnybos, prokuratūros bei teismų atstovų). Tyrimo duomenys taip pat atskleidė, jog apie 14 proc. Lietuvos teisėsaugos atstovų bent kartą gyvenime patys yra patyrę persekiojimą (10 proc. – kaip privatūs asmenys, 4,5 proc. – dėl atliekamo darbo).
Naujas reguliavimas – yra, bet ką daryti, kad jis veiktų efektyviau?
2021 m. rudenį persekiojimas buvo kriminalizuotas: už persekiojimą baudžiama, jei auka įrodo persekiojimo sukeltas neigiamas pasekmes, pavyzdžiui, kad buvo priversta pakeisti gyvenamąją vietą, darbą, mokymosi įstaigą, kad buvo padarytas kitas poveikis ar panašiai. Tačiau įrodyti tai sudėtinga, ypač su psichologiniu smurtu susijusius aspektus, bet to, pirmiausia trūksta teismų praktikos, nes norma – nauja.
„Per 13 mėnesių, kai galioja norma, buvo užregistruotos 45 nusikalstamos veikos pagal BK 148-1, – sako LSMC Teisės instituto vyriausioji mokslo darbuotoja ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentė dr. Ilona Michailovič. – Kaltinamuoju aktu į teismą perduotos 5 bylos, baudžiamuoju įsakymu užbaigtos 6-ios, o nutrauktos – net 26-ios bylos (nebuvo padaryta veika). Akivaizdu, kad siekiant efektyvesnio reagavimo į persekiojimo situaciją itin svarbu pabrėžti institucijų bendradarbiavimą – kaip jos tarpusavyje geba pasidalinti funkcijomis ir tinkamai jas atlikti. Svarbu ir viešumas, žiniasklaidos atsakomybė atskleidžiant tokius atvejus bei visuomenės nuomonės pokyčiai.“
Kaip Lietuvoje reaguojama į pranešimą apie patiriamą persekiojimą
Susidūręs su persekiojimu Lietuvoje asmuo pirmiausia turi kreiptis į policijos pareigūnus, kurie vėliau kartu su prokuratūros atstovais vykdo ikiteisminį tyrimą, jeigu tyrimas pradedamas. Toliau vyksta perdavimas teismui, jei tyrimas nėra nutraukiamas, o teisme priimamas sprendimas, ar asmuo kaltas.
Dalis asmenų gali būti išteisinti arba gali būti skiriamos bausmės, tai priklauso nuo veikos – arba įkalinimas, arba bausmės, atliekamos visuomenėje, probacijos tarnyboje.
„Labai svarbu, kad po bausmės skyrimo būtų toliau dirbama su kiekvienu persekiojimo atveju: užtikrinama būtina profesionali pagalba nukentėjusiajam, rūpinamasi jo saugumu bei kryptingai dirbama su persekiotoju, sprendžiant jo psichologinius sunkumus, kad ateityje persekiojimo epizodai nebepasikartotų,“ – įsitikinusi prof. dr. Ilona Laurinaitytė.
Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Persekiojimas artimoje aplinkoje: suvokimas, paplitimas ir reagavimo į jį galimybės Lietuvoje“, Nr. S-GEV-21-4, įgyvendino LSMC Teisės instituto mokslininkai. Išsamius šio mokslinio tyrimo rezultatus bus galima rasti LSMC Teisės instituto internetinėje svetainėje https://teise.org/lt/
Pranešimas spaudai
